Plungės miesto (rajono) žemėlapių apžvalga

Pateikčių temos: "Plungės miesto (rajono) žemėlapių apžvalga "— Pateikties kopija:

1 Plungės miesto (rajono) žemėlapių apžvalga Darbą atliko: Ilona Gasauskienė 2020-12-18

2 Plungės miesto geografinė informacija Plungė, miestas Lietuvos šiaurės vakaruose, Telšių apskrityje; Plotas 11,8 km 2. 16 750 gyventojų (2020). Geografinės koordinatės: 55°54′40″ š. pl, 21°50′30″ r. ilg. Altitudė 119 m Plungė įsikūrusi abipus Babrungo upės, dalijančios miestą į 2 dalis, kurias jungia 2 tiltai. Miestas įsikūręs vakarinės žemaičių aukštumos plynaukštės šlaituose, todėl kritulių kiekis bene didžiausias šalyje (<800 mm). Per miestą teką viena upė (Babrungo upė ) ir keletas upelių. Į vakarus nuo Plungės Babrungo upė užtvenkta. Susidarė Gondingos hidroelektrinės tvenkinys, dažnai vadinamas – Plungės jūra. Reljefas nelygus, daug įdubų ir kalvų.

3

4

5 Pagrindiniai pokyčiai tarp 1995-2017 Plungės miestas tvarkosi nuo 2019 m; retinamas Plungės parkas; Po daugelį metų nutiestas požeminis tunelis po geležinkeliu (net 30 metų svajota dovana plungiškiams); Pati miesto riba nesiplečia, tik tuščiose miesto plotuose, kurie ne pačiame centre atsirado daug statinių (gyvenamųjų namų); Plečiasi gyvenamųjų namų kvartalai už miesto ribų. Matome 1995 m. Plungės pakraščiai tušti, laukymės, o 2017 m. žemėlapyje dabar statiniai.

6 Vietovės profilis. Žemiausia žemėlapį išmatuota vieta yra 104 m. virš jūros lygio, o aukščiausia – 137,1 m. virš jūros lygio.

7 Hidrografinis tinklas

8 Upėtumas ir ežeruotumas

9 Pelkėtumas

10 Ežerų ir tvenkinių pasiskirstymas

11 Geomorfologinis žemėlapis

12 Geomorfologinis rajonavimas

13 Žemėlapio Pelkėtumas kartografinė analizė (1) Plungės rajone esama aukštapelkės ir žemapelkės; Plyninė aukštapelkė būdinga Reiskių tyre (Kulių sen. miškuose). Užima 8,75 km² plotą (priskiriama Lietuvos viena iš didesnių aukštapelkių). Šioje vietoje gausu aukštapelkinių duburių, ežerokšnių. Reiskių pelkių bei apypelkių upelių tinklas yra Minijos ir Jūros upių baseino takoskyroje. Aukštapelkės dirvožemis: paviršius išgaubtas, būdingos rūgščios durpės, mineralinių medžiagų yra labai mažai, todėl dažniausiai durpės yra šviesiai rusvos. Šio tipo pelkes maitina tik krituliai ir paviršiniai vandenys. Aukštapelkių augalija skurdesnė, medžiai auga neaukšti, kreivi, labiausiai paplitusios pušaitės. Aukštapelkėse svarbią vietą užima kiminai, rūgščią dirvą mėgstantys augalai, tokie kaip švyliai, gailiai, girtuoklės, spanguolės.

14 Žemėlapio Pelkėtumas kartografinė analizė (2) Žemaitijos nacionalinio parko pelkės: Kalvoto, duburiuoto bei miškingo Žemaitijos nacionalinio parko reljefo dėka čia susiformavo daug įvairaus dydžio pelkių. Jos užima 9,7 % nacionalinio parko teritorijos. Dominuoja šarmingos žemapelkės (apie 1400 ha) bei tarpinio tipo pelkės (apie 550 ha). Mažiausiai – aukštapelkių (apie 170 ha). Dauguma vertingiausių šių pelkinių buveinių susitelkę Platelių, Beržoro, Ilgio, Burgio ežerų apyežeriuose. Žemapelkių dirvožemis: paviršius lygus arba įgaubtas. Šio tipo pelkes maitina krituliai, gruntiniai arba upių vandenys, todėl dažniausiai būna šlapia visus metus. Žemapelkės nuo kitų pelkių skiriasi tuo, kad jose vyrauja viksvos ir žaliosios samanos, auga paprastosios nendrės, meldai, alksniai, asiūkliai. Žemapelkių durpėse gausu mineralinių medžiagų, todėl jos tamsiai rudos arba net juodos

15 Nagrinėtų žemėlapių kartografinio vaizdo metodų analizė Nagrinėtuose žemėlapiuose buvo taikomi šie kartografavimo būdai: LINIJINIŲ ŽENKLŲ METODAS (Hidrografinis tinklas, upėtumas ir ežeruotumas) GEOMETRINIŲ ŽENKLŲ METODAS (Ežerų ir tvenkinių pasiskirstymas) KOKYBINIO FONO METODAS (Geomorfologinis rajonavimas) IZOLINIJŲ METODAS (Hidrografinis tinklas, Pelkėtumas, Geomorfologinis žemėlapis)