XIX amžiaus literatūra. Romantizmas “XIX a

Pateikčių temos: "XIX amžiaus literatūra. Romantizmas “XIX a"— Pateikties kopija:

1 XIX amžiaus literatūra. Romantizmas “XIX a
XIX amžiaus literatūra. Romantizmas “XIX a. spausdintas žodis tampa visuotine žmogiškosios patirties perteikimo forma, svarbiausiuoju ryšiu su kitų amžių ir su tos pačios epochos bei visuomenės žmonėmis.” (A. Žentelytė)

2 Visuomeninis, kultūrinis kontekstas
XIX a. – modernizacijos, pramoninės revoliucijos, imperijų klestėjimo, modernių nacijų susiformavimo bei tautinių judėjimų amžius. 1795 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija aneksuota Rusijos imperijos. XIX amžiuje Lietuvos literatūra (=raštija), kurta lenkų, lietuvių ir gudų kalbomis, buvo svarbi patriotinių, rezistencinių ir revoliucinių idėjų reiškėja.

3 Literatūros funkcijos:
Kultūrinio, istorinio atskirumo išlaikymas (LDK kultūrinės tradicijos tąsa); Istorinės atminties, kalbos ir papročių puoselėjimas; Viešosios erdvės, kaip vietos, kurioje gali būti įtvirtinta pilietinė tapatybė, kūrimas; Visuomeninių vertybių ir idėjų sklaida ir įtvirtinimas.

4 Trys XIX amžiaus tarpsniai:
Vilniaus universiteto periodas ( ). Apšvietos ir romantizmo sankirtos. Krašto kultūros gynimo periodas ( ). Tolesnė romantizmo plėtotė. Spaudos draudimo ir lietuvių tautinio atgimimo periodas ( ). Romantizmas ir realizmas.

5 Švietimo ir romantizmo pasaulėvaizdžių sugretinimas
Romantizmas Atsigręžiama į žmogaus, tautos vaikystę, į pirmapradę prigimtį; Istorija – tautų vystymasis, kurio savitumui svarbi kultūrinė ir istorinė atmintis; Romantikams aukso amžius viduramžiai – kūrybinga, jausminga, herojiška epocha; Dominuojantys simboliai – nakties, sutemų, be aiškių ribų, begalybėje ištirpstantis pasaulis, Tikroji būtis pažįstama intuicija ir širdimi; Kūrybos pagrindas – vaizduotė. Jo tikslas – saviraiška, atskleidžiamos įvairios dvasios būsenos – ilgesys, svajonė, sapnas, aistra ir t.t. Išaukštinamas kūrėjo talentas, kūrybos spontaniškumas, originalumas, natūralumas; Romantizmo kultūrą išreiškia poeto-genijaus figūra, aukščiausias menas – muzika; Gražu tai, kas natūralu: laukinė gamta (miškas, kalnai, jūra); kūrėjo išgyvenimas ir saviraiška svarbiau už meno taisykles; kūriniams būdingas žanrinis neapibrėžtumas (sulydomi epinis pasakojimas ir lyrika, filosofiniai eseistiniai apmąstymai, daina ir pasaka); Atsigręžiama į liaudies kūrybą, atsiranda herojinio epo, liaudies dainų stilizacijų; Literatūros kūrinio centre – subjektyvūs išgyvenimai. Apšvieta /klasicizmas Žmogus proto, švietimo dėka išsivaduoja iš nesavarankiškumo; Istorija – pažangos procesas, kurio variklis protas; Švietėjams jų epocha – istorinės raidos viršūnė (“tarsi saulės užtekėjimas po ankstesnių epochų tamsos”); Dominuojantys simboliai – šviesa, dienos pasaulis, kur viskas skaidru ir aišku, žvilgsniu ir protu aprėpiama; Kūrybos pagrindas – gyvenimą analizuojantis protas. Labai svarbūs meno didaktiniai tikslai; Skatinama remiantis racionaliais argumentais kritiškai vertinti save ir visuomenę; Švietimo kultūrą reprezentuoja – mąstytojas ir knyga; Grožis siejamas su racionalia tvarka, graži yra žmogaus “sutramdyta” gamta (parkas, sodas); pagal taisykles sukurtas meno kūrinys; Gausu antikinių motyvų; Vyrauja bendruomeninė tematika; K. Donelaitis, M.P. Karpavičius, I. Kantas.

6 Vilniaus universiteto periodas (1803-1832)
Vilniaus universiteto periodas ( ). Apšvietos ir romantizmo sankirtos. XIX a. prad. Vilniaus universitetas – Apšvietos idėjų sklaidos vieta: Siekiama, kad studijos atitiktų tarptautinį lygį, čia dėsto žymūs mokslininkai iš buvusios Respublikos ir Europos akademinio elito (medikas Juozapas Frankas; matematikas, astronomas, filosofas Jonas Sniadeckis, jo brolis chemikas, gydytojas Andrius Sniadeckis, istorikas Joachimas Lelevelis); Mokslas derinamas prie visuomenės kultūrinių, ekonominių poreikių; Mokslo bendruomenė aktyviai dalyvauja draugijų pilietinėje, patriotinėje veikloje (masonų draugijos “Uolusis lietuvis”, “Nenaudėliai”).

7 Vilniaus universiteto aplinkoje susiformavusios idėjos:
Lietuvių kalba svarbi, atliekant Lietuvos istorijos tyrimus, įtvirtinant istorinę savivoką (T. Čackio, J. Lelevelio darbai); Lietuvių bendrinės, norminės rašto kalbos kūrimo idėja (K. Bogušo “Traktatas apie lietuvių tautos ir kalbos pradžią” 1808 m.). Lietuvių kalba tinkama vartoti viešai, ja gali būti kuriama grožinė literatūra.

8 Žemaičių kultūrinis sąjūdis / Filomatų (“mokslo mylėtojų”) draugija
Šiuolaikiškos, mokslinės Lietuvos istorijos poreikis (1822 m. S. Daukanto “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”); Lietuvių kalbos puoselėjimo idėja (1823 m. S. Stanevičiaus parengtas ir išleista M. Daukšos “Postilė” su “Prakalba į malonųjį skaitytoją”) D. Poškos Baublys – nekalbinis žemaitiškas kūrinys, atitinkantis herojinio epo žanrą (senosios herojinės lietuvių tradicijos kapas); Kraštotyriniai, archeologiniai tyrimai, ypatingas dėmesys etninių lietuvių ir žemaičių istorijai (D. Poškos istorijos, archeologijos muziejus Baublyje, S. Stanevičiaus parengtos “Dainos žemaičių”); Asmens kultūriniai interesai, kūrybiškumas įgauna moralinę vertę, kultūrinė veikla tęsia bajorišką patriotizmo, tarnavimo tėvynei tradiciją. Tikslas - savišvieta, intelektinis tobulėjimas; Regioninio savitumo, pilietinės priklausomybės ir atskiro mentaliteto raiška Lietuvos lenkiškoje literatūroje (A. Mickevičiaus poemoje “Gražina” herojinio epo stilizacija – giesmė “Kęstučio žirgas”); Orientavimasis į bendrą LDK kultūrinį ir politinį paveldą; tautiškumas suvokiamas kaip buvimas lenku ir lietuviu kartu; Lietuvių kultūra – viena iš istorinės Lietuvos etninių grupių; etninė lietuvių kultūra suvokiama LDK unijinėje tradicijoje; Kultūrinio, politinio elito formavimas, rengimasis visuomeninio gyvenimo permainoms.

9 Simonas Daukantas ( ) Lietuvių istorijas, pirmosios Lietuos istorijos, parašytos lietuviškai, autorius Gimė 1793 m. Žemaitijoje, Kalvių kaime (deb. Skuodo raj.), pasiturinčių valstiečių šeimoje; Abu tėvai dalyvavo Kosciuškos sukilime; Mokėsi Kretingos pradinėje, Žemaičių Kalvarijos apskritinėje mokykloje; m. mokėsi Vilniaus universitete; Pirmiausia įstojo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą, buvo A. Mickevičiaus bendrakursis, vėliau perėjo į teisės studijas, įsitraukė į VU žemaičių studentišką gyvenimą; 1822 m. S. Daukantas jau buvo parašęs pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”; m. sėkmingai išlaikė teisės magistro egzaminus bei apgynė traktatą lotynų kalba; m. dirbo valdininko darbą Rygoje ir Peterburge, čia turėjo galimybę prieiti prie Lietuvos metrikos - XIV-XVIII a. LDK valstybės kanceliarijos archyvo; Apie 1837 m. baigė rašyti “Istoriją žemaitišką”, kurią 1850 m. perdarė ir pavadino “Pasakojimais apie veikalus lietuvių tautos senovėje”; Peterburge parašė pirmąją lietuvių kultūros istoriją “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”, vienintelė paties Daukanto publikuota knyga 1845 m; Rinko ir publikavo tautosaką (“Dainės žemaičių”, 1846), leido ūkinių patarimų knygelės valstiečiams, mokykloms – vadovėlius, žodynus, rašė lenkų-lietuvių kalbų, lotynų-lietuvių žodyną ir t.t.; Išėjęs į pensiją, m. gyveno Varniuose pas Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių, m. su literatu Mykolu Akelaičiu Svirlaukio dvare netoli Bauskės, vėliau – Žemaitijoje pas gimines; Mirė 1864 m. Papilėje, ten ir palaidotas.

10 Svarbiausi asmenybės ir veiklos bruožai
S. Daukantas, po architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, bene pirmas valstietis pasiekęs tokį aukštą mokslą; Jo asmenybė ir darbai – tiltas tarp XIX a. bajorų ir valstiečių, tarp LDK kultūros ir XIX a. pab. aušrininkų bei varpininkų, tarp Apšvietos ir romantizmo; Veikla buvo nukreipta į ateitį ir yra paženklinta įsipareigojimo idėjoms, neturinčioms realaus pagrindo gyvenime; Kultūrinis lietuvių savarankiškumas susiejamas su “mokslu ir gudrybe”, kurie tampa atsvara prarastai nepriklausomybei; Moralinei laikysenai būdingas atkaklumas, nuoseklus tikslo siekimas, asketiškas, bet aktyvus gyvenimas, artimas Antikos stoikams.

11 “Sėdėdamas per dešimtį metų drėgname ir šaltame archyve, po 8 ar 9 valandas beveik nepasikeldamas iš vietos, taip baisiai sustingdavau nuo drėgno šalčio, kad paskui eidamas visą valandą nejausdavau kojų; taip gavau ligą, kurios patys daktarai neatspėja.” (Iš Daukanto laiško istorikui T. Narbutui) “Buvo visuomet mįslingas. Mislijo ir mislijo. Net bažnyčioje, išsitraukęs popiergalį kažką rašydavo.” (Iš Papilės gyventojų prisiminimų)

12 Krašto kultūros gynimo periodas (1832-1863). Tolesnė romantizmo plėtotė
Po m. sukilimo: Uždaromas Vilniaus universitetas; Prarandama iki tol turėta kultūrinė autonomija; Sustoja kultūros plėtra; Varžoma laisva draugijų veikla; Panaikinama Vilniaus spauda lenkų kalba; Žūtys sukilimo metu, trėmimai ir didžiulė emigracija – netenkama daugybės žmonių; Vilnius nustoja atlikęs mokslo ir kultūros centro vaidmenį.

13 Svarbiausieji XIX a. vidurio visuomeninio, kultūrinio gyvenimo bruožai:
6 deš. įkuriama Archeologijos draugija ir senienų muziejus, kurios pagrindu tikėtasi atkurti Vilniaus universitetą (jai priklausė M. Valančius); Ypatingas dėmesys kraštotyrai – išpopuliarėja kelionių aprašymai (A. L. Jucevičius “Žemaitijos prisiminimai, 1842, “Lietuva”, 1846); XIX a. viduryje kuriamai Lietuvos literatūrai lenkų kalba būdinga: dėmesys krašto istorijai, etninėms tradicijoms, kultūriniam kraštovaizdžiui (1834 m. A. Mickevičiaus “Ponas Tadas”, m. parašytas A. Baranausko “Anykščių šilelis”, “Kelionė Peterburkan”, m. I. Karševskio “Anafielas”); Romantinė kultūros paradigma pasiūlo krikščionišką - išganymo per kančią - tautos likimo interpretaciją; M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio ( ) įtaka valstiečių švietimui, patriotinių jausmų ir sąmoningumo ugdymui; didaktinė literatūros, skirtos liaudžiai, pradžia (J. S. Dovydaičio “Šiaulėniškis senelis”, A. Baranausko “Dievo rykštė ir malonė”, A. Valančiaus “Vaikų knygelė”, “Palangos Juzė”) .

14 Motiejus Valančius (1801-1875)
Motiejus Valančius ( ). Pirmas valstietiškos kilmės vyskupas, dvasinis krašto vadovas, švietėjas, didaktinės prozos kūrėjas 1801 m. gimė Nasrėnuose, Salantų parapijoje (dab. Kretingos raj.) valstiečių činčininkų šeimoje; m. mokosi Žemaičių Kalvarijos šešiaklasėje domininkonų mokykloje; dvejus metus studijuoja Varnių, paskui – Vilniaus vyriausioje kunigų seminarijoje, 1828 m. įšventinamas kunigu; m. dėsto tikybą Mozyriaus (dab. Baltarusijoje) apskrities mokykloje; 1842 m. gauna teologijos daktaro laipsnį, drauge su Akademija persikelia į Peterburgą, susipažįsta su S. Daukantu; m. Varnių kunigų seminarijos rektorius; 1848 m. išspausdinama “Žemaičių vyskupystė” stambus dvitomis veikalas lietuvių kalba skirtas katalikybės istorijai Lietuvoje (1865 m. uždraustas); 1850 m. tampa Žemaičių vyskupu: steigia parapines mokyklas, bibliotekas, blaivybės draugijas, parengia keliolika religinio turinio knygų; 1864 m. Žemaičių vyskupijos kurija perkeliama į Kauną, 1867 m. “Patarlės Žemaičių”; 1868 m. “Vaikų knygelė”, “Paaugusių žmonių knygelė”; 1869 m. “Palangos Juzė” 1872 m. “Pasakojimas Antano tretininko” – skaitinių knygelė slaptosioms mokykloms; 1875 m. miršta. Palaidotas Kauno arkikatedroje bazilikoje.

15 Svarbiausi asmenybės ir veiklos bruožai:
Religija tampa jungtimi tarp skirtingų socialinių sluoksnių; Puikus pedagogas, išugdęs naują tautiškai susipratusių dvasininkų kartą, atrėmusią rusinimo atakas; Liaudies švietimo programa: mokyklų steigimas, rašė valstiečiams aktualias knygeles, rėmė kitus rašiusius, blaivybės sąjūdis (1860 m. blaivybės brolijai priklausė 83,2 % vyskupijos katalikų); Krikščioniškos tiesos ir vertybės jo tekstuose perteikiamos paprastiems žmonėms suprantama kalba; Žmonės mokomi tvarkyti gyvenimą taip, kad jis būtų sėkmingas: krikščioniškos vertybės papildomos ir švietėjiškais bruožais – išmintimi, sumanumu; Gyva žemaitiška kalba, etnografiniai kūrinių intarpai, artimumas žodinei bendravimo tradicijai, kasdienės buities detalės tekstuose skatino skaitančiųjų pasididžiavimą sava kalba, kūryba ir ugdė savigarbą; Švietimas, moralinių nuostatų stiprinimas padėjo, kad religinė bendruomenė, kurios daugumą sudarė valstietija, subręstų kaip tauta; Pasižymėjo kaip realistas praktikas, puikus organizatorius ir strategas bei idėjų įgyvendintojas; Švietėjiška asmenybinė laikysena skatino gyvenimą paskirti žmonių naudai, bendram gėriui.

16 “Norėčiau ir numiręs būti jums naudingas ir būsiu, jei, skaitydami tą raštą, išlaikysite perspėjimus, tame padėtus. Žinote patys, jogei, būdamas vyskupu, jumis mylėjau ir jūs mane mylėjot: nė smertis pagaliau neveiks išgaišinti tos meilės. Ir antrame amžyj melsiuos už jumis, kaipo už vaikus savo taip, kaip meldžiaus gyvas būdamas.” (Iš testamentinio laiško Žemaičių vyskupystės tikintiesiems)

17 Spaudos draudimo ir lietuvių tautinio atgimimo periodas (1864-1905)
Po 1863 m. sukilimo uždraudžiama lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, įvedama “graždanka”; Uždraustas pradinis švietimas lietuvių kalba; Suvaržyta Katalikų bažnyčios veikla; Draudžiama vietinės kilmės asmenims užimti valstybės tarnybos vietas.

18 Svarbiausi šio periodo visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo bruožai:
Slaptas lietuviškos spaudos spausdinimas Prūsijoje (Tilžėje); Knygnešių veikla; Naujos aktyvių lietuvių inteligentų, pasauliečių ir dvasininkų, kartos išėjimas į viešumą (J. Basanavičius, V. Kudirka, P. Višinskis, J. Tumas-Vaižgantas); Lietuviškos spaudos pradžia ( m. “Aušra”; m. “Varpas”); Mėgėjiško teatro suklestėjimas; pirmas lietuviškas spektaklis Palangoje”Amerika pirtyje”, pagal Keturakio pjesę, m.; Lietuviškos skaitančiosios bendrijos kūrimasis; Lietuvių rašytinės bendrinės kalbos formavimasis (1901 m. J. Jablonskio “Lietuviškos kalbos gramatika”); Modernios lietuviškos literatūros formavimosi pradžia (Maironio 1895 m. “Pavasario balsai”, poema “Tarp skausmų į garbę”, Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės, Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos proza).

19 Basanavičius ( ). Istorikas,etnologas, tautosakininkas, publicistas, viena ryškiausių tautinio atgimimo, nepriklausomos Lietuvos valstybės figūrų. 1851 m. gimė Ožkabaliuose (Vilkaviškio raj.); Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1880 m. Maskvos universitete baigė medicinos studijas (prieš tai pora metų mokėsi Istorijos ir filologijos fakultete); Dirbo gydytoju Bulgarijoje, palaikė bulgarų nacionalinį judėjimą; m. gyveno Prahoje, čia parengtas pirmasis Aušros numeris; 1887 m. pasikėsinama į Basanavičiaus gyvybę; m. atskirais tomais pasirodė “Ožkabalių dainos”, “Lietuviškos pasakos”, “Iš gyvenimo vėlių ir velnių” ir kt.; Kūrė teoriją apie lietuvių kilmę iš Balkanų senųjų trakų ir frygų tautų ir yra vertinamas kaip istorijos mitų kūrėjas, europinio masto mitologas, antropologijos pradininkas; Nuo 1905 m. gyveno Vilniuje; Su bendraminčiais pradėjo leisti “Aušrą”, redagavo jos pirmuosius numerius; Studijavo lietuvių kilmę ir kultūrą, rašė apie literatūrą ir tautosaką bei mitologiją; 1907 m. inicijavo mokslo draugijos įkūrimą, iki mirties buvo jos vadovas; 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo pirmininkas; Vasario 16-osios akto signataras.

20 Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė Žemaitė (1845-1921)
Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė Žemaitė ( ). Lietuvių prozininkė, visuomenės veikėja. 1845 m. gimė smulkiųjų bajorų šeimoje Bukantiškės ( dab. Plungės raj.) ; Lavinosi namų aplinkoje, pramoko skaityti lietuviškai, šiek tiek rusiškai, vėliau mokėsi pas dėdienę Škėmų dvare (skaityti, rašyti lenkiškai, prancūzų, aritmetikos); 1863 m. sukilimas tampa vienu iš svarbesnių jos biografijos momentų; 1865 m. išteka už valstiečio, buvusio baudžiauninko, susilaukė septyneto vaikų; Apie 1884 m. šeima apsigyveno Ušnėnuose, susipažįsta su Povilu Višinskiu (Šiaulių gimnazijos moksleiviu, vėliau – Peterburgo universiteto studentu); 1894 m. išspausdinamas jos apsakymas “Rudens vakaras” (“Piršlybos”) Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams; Per paskutinį XIX a. penkmetį parašė svarbiausią savo kūrybos dalį – apsakymų ciklą “Laimė nutekėjimo”, pati viena ir su G. Petekvičaite-Bite rašo scenos veikalus; 1907 m. dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime, skaitė pranešimą; 1912 m. apsigyvena Vilniuje, dirba “Lietuvos ūkininko”, “Vilniaus žinių redakcijose”; 1913 m. pasirodo pirmieji Žemaitės “Raštų” sąsiuviniai (iki 1914 m. išėjo aštuonios knygelės); m. su Bulotais išvyksta į Ameriką, renka aukas nuo karo nukentėjusiems; 1921 m. mirė Marijampolėje, ten ir palaidota.

21 Svarbiausi asmenybės ir kūrybos bruožai
Unikalios prigimties, savito talento ir asmenybės sanklodos moteris; Ypatingos socialinės padėties dėka – tarp bajorų ir valstiečių – turėjo galimybę sodžiaus gyvenimą pažinti ir iš šalies, ir iš vidaus; Ir gyvenimas, ir jos kūriniai liudija apie XIX a. pabaigoje prasidėjusį moterų ėjimo į viešą gyvenimą procesą, jų vis didesnį visuomeninį ir kultūrinį aktyvumą; Pagrindinė kūrybos tema – kaimo gyvenimas, o jo centre – kaimo moterys; Savitas lietuvių gyvenimo būdas, mąstysena, pasaulio matymas ir jausena pasirodo matomas iš labai arti, santykis su aprašoma tikrove “giminiškas”; Dėmesys kaimo kasdienybei, buičiai, detalus aprašymas, realumo įspūdžio kūrimas – Žemaitės realistinės prozos svarbiausi bruožai; Gyvenimiškoji patirtis – svarbiausias kūrybos šaltinis, siekiama sukurti tikroviškumo įspūdį, psichologiškai pagrįsti veikėjų charakterius bei išgyvenimus, rašyti “objektyviai”, vengiant tiesiogiai reikšti savo pažiūras, žmogaus likimas paaiškinamas jį nulėmusių gyvenimo aplinkybių; Žemaitės kūrinių kalba įgijo visuotinį autoritetą, ji tapo bendrinės kalbos norminimo pamatu; Kaip ir romantikai vyrai kūrybinį proveržį sieja su atbudusiais jausmais.