Bendrinė lietuvių kalba (Akcentologija)

Bendrinė lietuvių kalba (Akcentologija)
Bonifacas Stundžia, VU Baltistikos katedra Paskaitos lietuvių filologijos 1 k. studentams data

Priešdėliniai vardažodžiai
Priešdėlinių vardažodžių kirčiavimui pirmiausia turi įtakos žodžio kalbos dalis. Daiktavardžių kirtį paprastai lemia priešdėlio akcentinės savybės. Būdvardžių kirčiavimo dėsningumai susiję ir su daryba, ir su priešdėlių bei galūnių akcentinėmis savybėmis. Didžioji dalis daiktavardžio priešdėlių yra stiprinantieji kirčiuoti, o būdvardžio –silpninantieji (kirtis kilnojamas). data VU, fakultetas

Priešdėliniai vardažodžiai: metatonija
Dėsninga cirkumfleksinė priegaidžių bei kirčio vietos kaita būdinga be- vediniams ir silpninančiuosius priešdėlius turintiems u linksniuotės būdvardžiams: bedabis (⇦ dárbas), bevidùris (⇦ vdurį, vidurỹs); apkūnùs–apknų (⇦ knas). Pasitaiko nereguliarių (a) cirkumfleksinės bei (b) akūtinės metatonijos atvejų, ypač vediniuose su pa: pakõjė (⇦ kója); padángė (⇦ dañgų, dangùs). data VU, fakultetas

Priešdėliniai daiktavardžiai: stiprinantieji kirčiuoti priešdėliai
Vyrauja stiprinantieji kirčiuoti priešdėliai (1 kirč.) Tvirtapradžiai priešdėliai, pvz.: apý-: apý-kaklė (⇦ kãklas); apýbraiž-a (⇦ apibraižýti), apýtak-a (⇦ aptekti);  -: mok-a (⇦ įmokti), naš-as (⇦ įnèšti); -kainis (⇦ káina), -kalnė (⇦ kálnas); dė-klas (⇦ įdti). Bet: iñ-; i- (priešdėlio į- alomorfai); iñtak-as (⇦ įtekti), iñtarp-as (⇦ įtepti), b) iñdė-lis (⇦ įdti). data VU, fakultetas

pér-: pérklaus-a (⇦ pérklausyti), pérkas-as (⇦ pérkasti), pértrūk-is (⇦ pértraukti), pérgal-ė (⇦ pérgalėti); pérver-smas (⇦ pérversti). s- (sán-, sám-): slyg-a (⇦ sulýgti), sjūd-is (⇦ sujudti), sántyk-is (⇦ sutkti), sámbūr-is (⇦ susibrė, susibùrti); smok-slas (⇦ susimókyti), sándė-lis (⇦ sudti), sántar-vė (⇦ sutati). data VU, fakultetas

2. Tvirtagaliai ir su trumpuoju balsiu priešdėliai: atã-: atãskait-a (⇦ at-si-skaitýti), atãtrank-a (⇦ at-si-treñkti), atãtvar-as (⇦ atitvérti); š-: škalb-a (⇦ iškalbti), špuol-is (⇦ išpùlti); š-naktės‖-os (⇦ nakts); škil-mės (⇦ išklti), štek-lius (⇦ ištèkti). Bet: išim-ts–šimtį (⇦ išiti), išmin-ts–šmintį (⇦ išmiñti) 3b (plg. užduo-ts 3b); ištver-m 3b ‖ štvermė 1 (⇦ ištvérti). data VU, fakultetas

añt-: añt-ausis (⇦ auss), añt-kainis (⇦ káina); añtskryd-is (⇦ plg. skrdo, skrsti), añtvož-as (⇦ plg. vóžti); añtklo-dė (⇦ plg. klóti); iñ-; i- (į- alomorfai): iñtak-as (⇦ įtekti); iñdė-lis (⇦ įdti) 1. iñkil-as–inkila (⇦ įkélti), ipil-as–impila (⇦ įplti) – 3b. data VU, fakultetas

Priešdėliniai būdvardžiai: stiprinantieji kirčiuoti priešdėliai
Stiprinantireji kirčiuoti būdvardžio priešdėliai. apý-: apý-tamsis (⇦ tamsùs); pó-: pó-tamsis (⇦ tamsùs); pre-: pre-kurtis (⇦ kučias), pre-kvailis (⇦ kvalas); bet – prieraiš-ùs–prierašų 4... Paskutinio žodžio kirčiavimo pobūdis priklauso nuo galūnės -us. data VU, fakultetas

Priešdėliniai vardažodžiai: stiprinantieji nekirčiuoti priešdėliai
be-: be-dabis (⇦ dárbas), bevidùris (⇦ vdurį, vidurỹs); berañkis (⇦ rañką). data VU, fakultetas

silpninantieji daiktavardžio priešdėliai tėra – ap- ir pra- (3b).
Priešdėliniai daiktavardžiai: silpninantieji priešdėliai (kilnojamas kirtis) silpninantieji daiktavardžio priešdėliai tėra – ap- ir pra- (3b). ap-: apkalb-à–ãpkalbą (⇦ apkalbti), apsaug-à–ãpsaugą (⇦ apsáugoti), ãpkas-as (⇦ apkàsti), ãplank-as (⇦ apleñkti); apei-gà, ãpeigos 3b (⇦ apeti). Bet: apgáulė 1 ⇦ apgáuti (plg. užgáulė), apklõtas 2 ⇦ apklóti (plg. užklõtas, paklõtas 2). data VU, fakultetas

Bet: praevis 2 (plg. atevis, iševis), prãmonė 1 (plg. smonė 1).
Priešdėliniai daiktavardžiai: silpninantieji priešdėliai (kilnojamas kirtis) pra-: prakalb-à (⇦ prakalbti), prãnaš-as (⇦ pranèšti), prãkeik-smas (⇦ prakéikti), pražū-ts (⇦ pražti), pratar-m (⇦ pratati); pra-vard (⇦ vadas). 3b Bet: praevis 2 (plg. atevis, iševis), prãmonė 1 (plg. smonė 1). data VU, fakultetas

Priešdėliniai būdvardžiai: silpninantieji priešdėliai (kilnojamas kirtis)
Būdvardžiai su priešd. ap-, at-, į-, iš-, nuo-, pa-, pra-, san-, su-, už- turi silpnąjį kamieną. Vieni kirčiuojami 3b, 3a, o kiti – 4 kirčiuote. Kirčiuotė priklauso nuo žodžio galūnės. 3b, 3a būdinga -as, -a būdvardžiams: ãtdar-as, -à (⇦ atidarýti), prast-as, -à (⇦ įpràsti)– 3b; núosav-as, -à 3a (⇦ nusãvinti). Gavęs kirtį būdv. priešdėlis į- yra tvirtagalis (-), o nuo- – tvirtapradis (núo-). 4 kirčiuotę gauna -us, -i bdv.: atlaid-ùs, -–atladų, džią (⇦ atléido). Priešdėlis neirčiuotas. data VU, fakultetas

Daiktavardžiai su priešdėliais at-, ne-, pa-
at-, neir pa- akcentinėms savybėms turi įtakos žodžio darybiniai, morfolog. ir fonetiniai ypatumai. at- kaip darybos formantas yra stiprinantysis kirčiuotas priešdėlis: ãtgarsis 1 (⇦ gasas 4), ãtspalvis 1 (⇦ spalvà 4). Toks pat yra ir galūnės -is vediniuose: ãtlygis, ãtskyris (1), bet – atspindỹs 3b. Galūnių -a ir -as bei priebalsinių priesagų vediniuose at- yra silpninantysis priešdėlis: ãtliekos, atsargà, atžalà, atlaida, ãtpildas; apimts (3b). data VU, fakultetas

Daiktavardžiai su priešdėliu ne-
ne- kaip darybos formantas nedaro įtakos nei pamat. kamieno akcentinei vertei, nei kirčio vietai ar priegaidei: nesmonė 1 (⇦ smonė 1), netutas 2 (⇦ tutas 2), nesveikatà 2 (⇦ sveikatà 2), nedárbas 3 (⇦ dárbas 3). Daugiaskiemeniams daiktavardžiams 4 kirč. nebūdinga, todėl grupelei ne- vedinių, padarytų iš 4 kirč. žodžių, teikiama ir 3b, ir 4 kirč.: nesėkm–nẽsėkmę 3b ‖ neskmę 4 (⇦ sėkm 4), nebūts–nẽbūtį 3b ‖ nebtį 4 (⇦ būts 4), netvarkà–nẽtvarką 3b ‖ netvaką 4 (⇦ tvarkà 4). data VU, fakultetas

Daiktavardžiai su priešdėliu ne-
Galūnių ir priebalsinių priesagų vediniuose ne- akcentinės savybės susijusios su pamatinio žodžio morfologiniais ir kitokiais ypatumais. Jeigu vedinys turi tik priešdėlį ne-, tai jis yra stiprinantysis kirčiuotas: nẽkrikštas, nẽmiga, nẽpena, nẽrimas, nẽtikša (1). Bet: nebylỹs, neregỹs (3b); nežinià 3b ‖ 4; netekts, nederm 3b (plg.: paslapts, pratarm). Jeigu vedinys, be ne-, dar turi kitą priešdėlį, tai pastarasis lemia vedinio kirčiavimą. Antrasis priešdėlis yra ir stiprinantysis kirčiuotas (apý-, núo-, pre-: neapýkanta, nenúorama, nepremoka), ir silpninantysis, pvz., ap-, pa-: neapkantà, nepakantà (3b). data VU, fakultetas

Daiktavardžiai su priešdėliu pa-
pa- kaip darybos formanto akcentinėms savybėms turi įtakos pamat. žodžio skiemenų skaičius, penultimos priegaidė bei kiekybė ir šiek tiek kirčiuotė bei vedinio reikšmė. Daiktavardžiai, padaryti iš tvirtagalį ir trumpą priešpaskutinį skiemenį turinčių dviskiemenių žodžių ir žymintys vietą, ppr. gauna 3b kirčiuotę: pamarỹs 3b (⇦ mãrios 2); pakraštỹs 3b (⇦ krãštas 4), pamišk 3b (⇦ mškas 4); Pabrad–Pãbradę 3b, Panevėžỹs–Pãnevėžį 34b. data VU, fakultetas

Dėsningumui nepaklūsta grupelė vedinių su kirčiuota šaknimi. Vieni išlaiko pamat. žodžio tvirtagalę priegaidę ir gauna 2 kirčiuotę: paskliaũtė (⇦ skliaũtas), pašlatė (⇦ šlatas), pavišius (⇦ višų, viršùs); keli patiria tvirtapradę metatoniją ir yra 1 kirč.: padángė (⇦ dañgų, dangùs), pakrántė (⇦ krañtas), patámsis (⇦ tasą, tamsà). Čia pa- funkcionuoja kaip nekirčiuotas afiksas. data VU, fakultetas

Vietos reikšmės pa- vediniai, padaryti iš tvirtapradę penultimą turinčio 2-skiemenio žodžio, ppr. išlaiko priegaidę ir yra 1 kirč.: pajris (⇦ jra), palángė (⇦ lángas), pastógė (⇦ stógas). Tvirtagalė metatonija pasitaiko išimtiniais atvejais: pakanė 2 ‖ pakálnė 1 (⇦ kálnas). data VU, fakultetas

Jei pamatinis žodis yra daugiaskiemenis, tai pa- vediniui, turinčiam vietos ar laiko reikšmę, būdinga 34b kirčiuotė, taigi silpnasis kamienas: paežer–pãežerę, parudenỹs–pãrudenį, pavakarỹs–pãvakarį, pauodegỹs, pavieškelỹs (34b). Išimtis – pavãsaris 1 (⇦ vãsara 1). data VU, fakultetas

Kitokių reikšmių pa- vediniai reti, kirčiavimas įvairuoja. Be kilnojamojo (pabrolỹs, pameistrỹs, patarm – 3b) ir pastovaus šaknies kirčio (patvis 1 ⇦ tvas), pažįstamas ir pastovus priešdėlio kirtis: pãbėgis 1 (⇦ bgis), pãžibintis 1 (⇦ žibiñtas); pãkomisė 1 (⇦ komsija), pãkomitetis 1 (⇦ komitètas); pãdalyvis (⇦ dalỹvis). data VU, fakultetas

Gausiausi galūnės -a vediniai; didžiajai jų daliai būdinga 3b kirč. pãjamos, pakraipà–pãkraipą, parodà–pãrodą. Kiti galūnės -a vediniai su pa- išlaiko pamat. veiksmažodžio kirčio vietą ir yra 1 kirč. pagálba (⇦ pagélbėti), pagùnda (⇦ pagùndyti), pamáiva (⇦ pasimáivyti). Tvirtagalė priegaidė pasikeičia į tvirtapradę: pašáipa (⇦ pasišapo), patránka (⇦ pasitrañko). data VU, fakultetas

Galūnės -as vediniams su pa- būdinga 3b kirč.: pãdaras, pãgrindas, pãrašas, pãžadas. Reti -is (-ys) vediniai su pa- kirčiuojami įvairiai: pãgreitis 1 (⇦ pagreitti), pavãdis 2 (⇦ pàveda); paprotỹs 3b (⇦ paprãto), pažymỹs 3b (⇦ pažymti). Priebalsinių priesagų -tis; -lys (-lis); -lė; -mė vediniams, turintiems pa-, būdinga 3b kirč.: padėts; paauglỹs, -; paderm, pasekm (3b). data VU, fakultetas

7 paskaita. Vardažodis. Dūrinių kirčiavimas
Svarbi dėmenų sandūros morfema – jungiamasis balsis ir apskritai sandūra. Jung. balsiai, išskyrus -a-, yra kirčiuotos morfemos: akduobė, galùstalė; darbýmetis, eilraštis, galvgalis, kraštótyra, vasaróšiltis, -ė Stiprusis kamienas ir 1 kirč.; prigimtinio ilgumo jung. balsiai gauna tvirtapradę priegaidę. data VU, fakultetas

Jung. b. -a- dažn. irgi kirčiuotas: daiktãvardis, kamščiãtraukis, kraujãgyslė, mokslãdraugis, senãmiestis, Aukštãdvaris. Dvejopas kirtis – 1-ojo dėmens ir jung. balsio: cùkraligė ‖ cukrã-ligė, rùgiagėlė ‖ rugiãgėlė. Reliktai: vjamatis, vjavaikis (vjas 1). data VU, fakultetas

Dūriniams su nuline sandūros morfema bei -a- būdingas trejopas kirčiavimas: pastovus 1 dėmens arba jung. b. kirtis (1 k.) 2 dėmens kirtis (ppr. 2 k.) kilnojamas iš galūnės į 1 dėmenį kirtis (3 k.). Kirčiuotės pasirinkimas priklauso nuo semantinių bei gramatinių žodžio ypatumų. Reikšmės turi, iš kurios kalbos dalies kilęs 2 dėmuo. data VU, fakultetas

Dažniausi dūriniai su daiktavardiniu 2 dėmeniu. Pastovų 1 dėmens ar -a- kirtį linkę gauti tiesioginės reikšmės žodžiai, ppr. daiktavardžiai: mẽdvilnė (mẽdis), mãžvaikis (mãžas), mólduobė (mólis), saváitraštis (saváitė), valgiãraštis; dvšakas, dvšakis (dv); Báltupiai. data VU, fakultetas

2-ojo dėmens kirtis (2 k.; penultima tvirtagalė ar trumpa) būdingas perkeltinės reikšmės dūriniams: kairiarañkis (rañką), ilgaliežùvis (liežùvis); ilgaplaũkis (pláukas, tvirtagalė metatonija), kupranugãris (nùgara, kirčio vietos kaita). data VU, fakultetas

Esti dūrinių, kurių tiesioginė reikšmė nuo perkeltinės skiriama tik kirčiu: dešitmetis 1 dkt. ‘dešimties metų laikotarpis’ – dešimtmẽtis, -ė 2 bdv. ‘dešimties metų, trunkantis dešimt metų’, šventãdienis 1 dkt. ‘šventa (poilsio) diena’ – šventadiẽnis, -ė 2 bdv. ‘šventai dienai skirtas’. data VU, fakultetas

Daiktavardžių ir būdvardžių skyrimas kirčiu pažįstamas ir tik perkeltinės reikšmės dūriniams: dvratis 1 ‘susisiek. priemonė’– dvirãtis, -ė 2 ‘su dviem ratais’; trspalvė 1 ‘trijų spalvų vėliava’– trispavis, -ė 2 ‘kuris trijų spalvų’; trtaškis 1 ‘trijų taškų vertės krepšinio metimas’– tritãškis, -ė 2 ‘vertinamas trimis taškais’. data VU, fakultetas

Veiksmažodinį 2 dėmenį turi apie 1/4 sudurtinių daiktavardžių. Jų kirčiavimas glaudžiai susijęs su darybos reikšme. Didžiausią grupę sudaro dūriniai, artimi veikėjus žymintiems vediniams ir išsiskiriantys kilnojamu iš galūnės į 1 dėmenį kirčiu: knygnešỹs–knỹgnešį 3b (knỹgą), stogdengỹs–stógdengį 3a (stógas), žiemkenčia–žiẽmkenčius 3b (žiẽmą). data VU, fakultetas

Jeigu šio tipo dūriniai turi jung. balsį -a-, teikiamos gretybės su kilnojamu pradinio dėmens ir jung. balsio kirčiu: aiškiaregỹs–áiškiaregį 34a ‖ aiškiãregį 3b (áiškus), ugniagesỹs–ùgniagesį 34b ‖ ugniãgesį 3b (ùgnį). Dviskiemeniame 1 dėmenyje gali vykti kirčio vietos kaita, tada irgi kirčiuojama dvejopai: akmenskaldỹs–ãkmenskaldį 34b ‖ akménskaldį 3a (ãkmenį) data VU, fakultetas

Pastovus 1 dėmens arba jung. b. -a- kirtis įprastas veiksmažodiniams dūriniams, kurie žymi įrankius, mašinas, priemones ar reikšme primena veiksmažodžių abstraktus: bùlviakasė ‖ bulviãkasė 1 ‘bulvių kasamoji mašina’, bùlviakasis ‖ bulviãkasis 1 ‘bulvių kasimo metas’; kelmãrovė 1 ‘mašina kelmams rauti’, lakrodis 1, stáltiesė 1. data VU, fakultetas

2 dėmens kirtis tarp veiksmažodinių dūrinių yra retas. Dažnesnė 2 kirčiuotė: mažakabis ‘kas mažai kalba’, visagãlis (2). Retai pasitaiko 1 kirčiuotė: pelda; rugsjis, rugpjtis; rugiapjtė, (1); Jogáila, Mingáilė (1). data VU, fakultetas

Dūrinių kirčiavimui svarbios prozodinės kaitos. 1 dėmuo: tik kirčio vietos kaita asménvardis : ãsmenį lepžiedis : lepa stubùrkaulis : stùburas rañkraštis : rañką vandéntiekis : vándenį káulamilčiai : káulas vasárnamis : vãsara perknsargis : perknas malnsparnis: malnas data VU, fakultetas

2 dėmuo: cirkumfl. metatonija ir kirčio vietos kaita (2 kirč.) juodadabis : dárbas -- baltarañkis : rañką šleivakõjis : kója ilgauodẽgis : úodegą kupranugãris : nùgara -- ilgaliežùvis : liežùvis data VU, fakultetas

Veiksmažodžių kirčiavimas. Paprastesnis už vardažodžių kirčiavimą:
1) nedaug darybos priesagų; 2) didesnį vaidmenį vaidina pagr. formos ir pamat. žodžiai: bendraties kirtį ir priegaidę perima būt. džn. ir būs. laikai, nuosakos, dalyviai, pusdalv., padalyviai. gyvénti: gyvéndavau, -ai, -ome...; gyvénsiu, -i, -ime... gyvénčiau, gyvéntum, -u(mė)me...; gyvénk, -ime...; gyvénsiąs; gyvéntinas; gyvéndamas; gyvénsiant. būs. l. 3 asm. tvirtagalė metatonija – gyveñs; 3) asmenuojamosios formos turi du kirč. tipus – pastovų (láukiu, láukia...; láukiau, láukė...) ir nepastovų: šaukiù - šaũkia..., šaukiaũ - šaũkė... data VU, fakultetas

Veiksmažodis: kirčiavimo tipai
Es. bei būt. kart. laiko veiksm-ių skirstymas į kirč. tipus grindžiamas vns. 1 ir 2 a. galūnių savybe atitraukti kirtį iš ~ ir ‿ priešpask. skiemens. plg.: šaũkia ir šaukiù, šauk; šaũkė ir šaukiaũ, šauke; lpa ir lipù, lip; lpo ir lipaũ, lipa. Jei 3 a. turi tvirtapradį priešpask. arba kirčiuotą tolesnį nuo galo skiemenį, 1 ir 2 a. galūnės kirčio negauna: láukia ir láukiu, láuki; láukė ir láukiau, láukei; bárškina ir bárškinu, -i; bárškino ir bárškinau, -ai; stùktelėja ir stùktelėju, -i; stùktelėjo ir stùktelėjau, -ai; data VU, fakultetas

Veiksmažodis: asmenuojamosios formos
Yra penultimoje kirčiuojamų veiksm-ių, kurių es. laikas priklauso vienai grupei, o būt. kart. – kitai, plg.: dainúoja, dúoda, šlúoja (pastovus kirtis) ir dainãvo, dãvė, šlãvė (kilnojamas kirtis); bùria, gna, lidi, tỹli, kiukso (kilnojamas kirtis) ir brė, gýnė, liūdjo, tyljo, kiurksójo (pastovus kirtis). Penultimos taisyklė taikoma ir antraip: iš vns. 1 ir 2 a. kirčio vietos galima spręsti, kurią priegaidę turi žodžio penultima: tvirtapradę – jei galūnė kirčio negauna, ir tvirtagalę – jei kirčiuojama, plg.: ǀbėgu, ǀbėgi, ǀbėgau, ǀbėgai (vadinasi, bga, bgo) ir rėkiù, rėk, rėkiaũ, rėke (vadinasi, rkia, rkė). data VU, fakultetas

Veiksmažodis. Bendratis
Reikia atkreipti dėmesį į dviskiemenių (nepriesaginių) bendračių kirčiavimo dėsningumus. Bendratis, turinti ilgąjį balsį, einantį tiesiai prieš -ti, yra tvirtapradė (/ti): bti, dti, dúoti, reti, stóti, výti, seti, šleti... Taisyklę ir kitus bendraties kirčiavimo polinkius verta įsidėmėti – jie padės kirčiuoti ir asmen. formas. data VU, fakultetas

Jei dviskiemenės bendraties ilgojo skiemens branduolį, einantį tiesiai prieš -ti, sudaro dvibalsis ar mišrusis dvigarsis, tai tvirtapradė priegaidė yra vyraujanti: gáuti; bárti, nérti, dùrti, vrti; kálti, kélti, klti, pùlti; gmti, sémti, stùmti, trnti. Tvirtag. priegaidę turi apie 1/5 formų, dažniau su mišr. dvigarsiais: guti, iti, miti, reti, tati; aũti, eti. Gretybės: bérti ‖ beti, svérti ‖ sveti, žérti ‖ žeti. Homoformos, skiriasi tik priegaide: giñti ‘varyti’ ir gnti ‘saugoti’; miñti ‘turėti galvoje’ ir mnti ‘trypti’. data VU, fakultetas

Dviskiemenėse bendratyse, tarp ilgojo skiemens branduolio ir formanto -ti turinčiose vieną ar kelis priebalsius, vyrauja tvirtagalė priegaidė: drbti, čiuõžti, lõšti, tsti, vỹkti, võgti, žviẽgti; kaũkti, svekti; gebti, reñgti, tepti, stubti ir t. t. Tvirtapradė priegaidė yra palyginti reta: grbti, gróbti, gúosti, klýsti, plsti, sekti, sprsti; kéikti, smáugti; álkti, drbti, jùngti. Homoformos: áušti ir aũšti, dýgti ir dỹkti ‘tvirkti’, mérkti ir mekti, ráugti ir raũkti, rgti ir rkti. data VU, fakultetas

Dvisk. bendraties priegaidę išlaiko pagrindinės asm. formos (būtojo k. laiko – visada, esamojo – su išimtimis), jei tik jos turi ilgąjį skiemenį: (tvirtapradė priegaidė) dti– djo, móti– mója, mójo; klýsti– klýsta, klýdo; ksti– kánda, kándo; leti– leja, lejo; ráuti– ráuna, róvė; gnti – gýnė, stùmti – stmė; (tvirtagalė priegaidė) drbti– drbė, blõgti– blõgsta, blõgo; ksti– keñčia, keñtė; čiuõžti– čiuõžia, čiuõžė; tepti– tepia, tepė; tipti– tipsta, tipo. data VU, fakultetas

Išimtis yra es. laiko formos su ilgaisiais tvirtagaliais balsiais -ỹ- ir --, kuriuos bendratyje atliepia tvirtapradis skiemuo, o būt. kart. laike – trumpieji balsiai -i-, -u-: gỹja ir gýti (gjo), lỹja ir lýti (ljo); bỹra ir brti (bro), kỹla ir klti (klo); griva ir griti (griùvo), kliva ir kliti (kliùvo), žva ir žti (žùvo); bjra ir bjùrti (bjùro). data VU, fakultetas

Veiksmažodis. Išvestinės formos
Išvestinės priesaginės veiksm. formos – būt. dažn. ir būs. laikas, liep. ir tar. nuosaka – išlaiko bendraties kirtį ir priegaidę. Asmenuojant kirtis pastovus: plaũkti ⇨ plaũkdavau, plaũkdavai, -ome... plaũksiu, plaũksi, -ime... plaũkčiau, plaũktum, -u(mė)me...; plaũk, plaũkime, -ite láukti ⇨ láukdavau, láukdavai, -ome... láuksiu, láuksi, -ime... laũks láukčiau, láuktum, -u(mė)me...; láuk, láukime, -ite. data VU, fakultetas

Bendrinė lietuvių kalba (Akcentologija)

Panašios pateiktys

Pateikčių temos: "Bendrinė lietuvių kalba (Akcentologija)"— Pateikties kopija:

Panašios pateiktys

Apie projektą

Grįžtamasis ryšys

Prisijungti

Prisijungti per socialinį tinklą:

Bendrinė lietuvių kalba (Akcentologija)

Panašios pateiktys

Pateikčių temos: "Bendrinė lietuvių kalba (Akcentologija)"— Pateikties kopija:

Panašios pateiktys

Apie projektą

Grįžtamasis ryšys