Konstitucinis asmenybės statusas.

Konstitucinis asmenybės statusas.
Teisinis statusas – tai juridiškai įtvirtinta individo padėtis visuomenėje. Jo padėtį reguliuoja įvairios socialinės normos, kurių tarpe vyrauja teisės normos, nes teisės normos įtvirtina realiai apčiuopiamą individo statusą. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

@Birutė Pranevičienė, MRU, 2009
Nors individo padėtį reguliuoja ir kitos normos (dorovės, moralės ir pan.), kurios kelia tam tikrus reikalavimus individui, vis vien dominuoja teisės normos, nes jos ginamos įvairiais valstybėje nustatytais teisiniais būdais, jos parodo, kaip valstybė žiūri į žmogų, kokias teises ir laisves reguliuoja valstybės įstatymai. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Žmogaus teisinio statuso struktūra:
Subjektiškumas; Principai; Žmogaus teisių instituto turinys; Garantijos. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Subjektiškumas. Subjektiškumą apibūdina dvi teisinės kategorijos: teisnumas – konstitucijoje įtvirtintos teisės ir pareigos. Kiekvienas individas teisnumą įgyja gimęs. Kartais teigiama, kad teisnumas atsiranda dar negimus (abortų draudimas ir pan.); @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

veiksnumas – individo sugebėjimas realizuoti, pasinaudoti konstitucijoje ir įstatymuose numatytomis teisėmis ir pareigomis. Siejamas su tam tikra amžiaus riba – pilnametyste. Europoje ta riba – 18 metų, kai kur – nuo 16. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Bet tokiu atveju reikalaujama, kad individas suvoktų, ką reiškia teisės ir pareigos, mokėtų jomis naudotis, būtų atsakingas. Veiksnumas dar yra diferencijuojamas (suteikiamas nepilnamečiams dėl turtinių teisių, dėl mokslo ir pan.). Politinių teisių suteikimas siejamas su pilnametyste. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Principai. Tai tam tikros idėjos, kurios nulemia teisinio reguliavimo paskirtį, turinį. Principų sąrašas nėra visuotinai pripažintas. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Svarbiausi principai: Asmens prioriteto prieš valstybę principas. Jis reiškia, kad valstybė susideda iš tam tikros visuomenės narių, be individo valstybė neįmanoma. Jei valstybę traktuojame kaip visuomenės dalį, prioritetas turi būti teikiamas individams, kurių visuma kuria valstybę. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

žmogaus teisinis statusas ne visada priklauso nuo valstybės ir ne ji turi spręsti, kokias teises suteikti. Teisinio statuso institutas vadovaujasi prigimtinės teisės koncepcija, kad žmogaus teisės prigimtinės, jas žmogus turi jau gimęs. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Visi žmonės lygūs. Individo teisinis statusas šiandien (ypač demokratinėse valstybėse) nedaug priklauso nuo valstybės norų ir pan.; tai įgimta žmogaus savybė ir ją privalu užtikrinti. Todėl, kai priimami įstatymai, valstybė negali elgtis laisvai, ji ribojama individo teisinio statuso. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Žmonių lygybės ir lygiateisiškumo principas. Visi žmonės gimsta lygūs, negalima jų diferencijuoti pagal lytį, rasę, kalbą ir pan. Jis įtvirtinamas konstitucinėse normose kaip lygiateisiškumas. Visi gimsta lygūs, bet skirtingi. Tačiau absoliuti socialinė lygybė nėra įmanoma, todėl vartojama sąvoka lygiateisiškumas. Turi būti reglamentuojama vienoda teisių ir laisvių apimtis kiekvienam individui. Jei atsiranda nelygybė – tai vadinama diskriminacija. Tai yra lygiateisiškumo principo pažeidimas. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Diskriminacija kartais būna pozityvi – tam tikros lengvatos neįgaliems, vaikams, moterims, priklausomai nuo to, ko siekiama. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Individo teisių ir laisvių gynimo įstatymu principas. Individui suteiktos teisės ir laisvės ne tik turi būti deklaruojamos, bet turi būti numatyta ir jų apsauga. Tik įstatymu numatytos priemonės laikomos pakankama apsauga. Įstatymui teikiamas prioritetas prieš kitus teisės aktus. Įstatyminis įtvirtinimas – vienas iš principų. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

žmogaus teisių ir laisvių koreliacijos principas. Žmogaus laisvės priklauso nuo to, ar naudodamasis tam tikra laisve individas nepažeidžia kitų asmenų tokios pat laisvės. Laisvė – tai galimybė elgtis taip ir tokiose ribose, kol nepažeidžiamos kitų asmenų laisvės. Tai pareiga elgtis tokiose ribose, kad nepažeist kitų asmenų teisės ir laisvės, tai pareiga gerbti ir kitų teises ir laisves. Konstitucijoje ta pareiga įtvirtinama, taip pat ir pareiga nepažeisti konstitucijos, įstatymų. Teisės ir laisvės dažnai suponuoja tam tikrą pareigą elgtis tokiu būdu, kad nepažeisti kitų teisių ir laisvių ir valstybės nustatytų teisių ir laisvių. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Turinys. Turinį sudaro pagrindinės teisės, laisvės ir pareigos. Garantijos. Jos parodo, kaip, kokiais būdais individui turi būti laiduojamos teisės, laisvės ir pareigos, kad individas galėtų reikalauti atstatyti pažeistas teises yra nacionaliniai ir tarptautiniai teisių ir laisvių apsaugos mechanizmai. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Asmenybės teisinio statuso instituto šaltiniai:
1) Istoriniai-doktrininiai šaltiniai. Tarp jų yra tokie: 1)Magna Charta (XIII a., Anglija); 2)Habeas Corpus Act (XVI a.); 3)Teisių Bilis 4)Prancūzijos žmogaus teisių ir laisvių deklaracija (1789m.); 5)JAV Teisių Bilis (1789m., tai pirmos 10 konstitucijos pataisų). Šiuose aktuose aptinkamos pirmos svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių formuluotės, kurios po to išplėtotos į pagrindinių teisių ir laisvių sąrašą, šiandien realizuotos tarptautinėje teisėje. Šie dokumentai vertinami kaip tam tikri istorijos paminklai. Šiuolaikinės teisės ir laisvės kildinamos iš istorinių dokumentų. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

2) Tarptautiniai teisiniai dokumentai. Jie praktiškai atsirado po II pasaulinio karo (XX a., 2 pusė). Iš jų primoji buvo – Visuotinė žmogaus teisių ir laisvių deklaracija (1948m.), kiti – Tarptautinis ekonominių, socialinių, kultūrinių teisių paktas (1966m.), Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966m.). Jie patvirtinti JT organizacijos ir laikomi pasauliniais teises įtvirtinančiais dokumentais. 1950m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija – tai pagrindinis Europos dokumentas; jo pagrindu įkurtas Europos žmogaus teisių teismas. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

3) Valstybių konstitucijos. Kiekvienos valstybės konstitucijoje yra atskiri skirsniai, skirti žmogaus teisėms ir laisvėms įtvirtinti. Taip pat yra specialūs įstatymai, kur tos teisės ir laisvės konkretizuojamos. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Žmogaus teisinę padėtį įtvirtina tarptautiniai aktai ir nacionalinė teisė. Sprendžiant šaltinių prioriteto klausimą, manoma, jog svarbiausias šaltinis – nacionalinė teisė, nes būtent ji pirmiausia realiai gali laiduoti individui tam tikras teises, galimybę pasinaudoti teisėm ir laisvėm. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Tarptautiniai dokumentai – tai tam tikras žmogaus teisinio statuso etalonas , į kurį privalo lygiuotis nacionalinės valstybės. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Iš kitos pusės, tarptautiniai teisiniai dokumentai tampa nacionalinės teisės dalimi, kai valstybė ratifikuoja tarptautinius dokumentus teisių ir laisvių klausimais. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Tarptautinė teisė – tai teisės normos, kurios sukuriamos valstybių sutikimu, gera valia. Dauguma valstybių kaip tik ir įgyvendina tarptautinių dokumentų nuostatas per savo nacionalinę teisę. Tarptautinių dokumentų inkorporavimas per nacionalinius dokumentus – tai garantija, kad tarptautinės normos bus įgyvendintos. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Pilietybė. Įgijimo ir praradimo tvarka
Pilietybė – tai pastovus, besitęsiantis teisinis ryšys tarp asmens ir konkrečios valstybės. Tai ryšys su valstybe. Žmonės gyvena tam tikrose visuomenėse ir atsiduria konkrečios valstybės jurisdikcijoje, bet ne visi gyventojai yra piliečiai. Greta piliečių yra ir asmenų be pilietybės. Todėl reikia išskirti žmogaus teises, kurios vienodos ir laiduojamos kiekvienam individui. Tuo tarpu pilietybė – tai individo teisinis ryšys su valstybe, suteikia papildomas teises, kurios yra priedas prie žmogaus teisių. Pilietybė suteikia pilietines teises (politines teises). Tai papildomos teisės greta žmogaus teisių. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Piliečio ir žmogaus teisių negalima sutapatinti. Kiekvienas pilietis naudojasi (1)pilietinėmis ir (2)bendromis žmogaus teisėmis. Ne kiekvienas žmogus yra pilietis. Tai priklauso nuo pilietybės turėjimo. Pilietybės institutas yra papildomas prie bendrų žmogaus teisių. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Pilietybė reiškia, kad individas, kuris turi pilietybę, turi papildomų pareigų valstybei. Jis turi aukotis valstybei, kovoti dėl jos ir pan., o valstybė įsipareigoja savo piliečius ginti. Pilietybė suteikia galimybę dalyvauti kuriant valstybę, dirbti valstybės valdžios institucijose, kurti ir formuoti institucijas, užimti tam tikras pareigas. Dauguma tų pilietinių teisių – politinės teisės (tai teisė formuoti institucijas, dirbti jose ir pan.). Pilietybė – tai papildomas teisinis institutas. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Pilietybės įgijimo būdai:
Pilietybės įgijimas filiacija (gimimu). Porūšiai: kraujo teisės principu. Reiškia, kad piliečių šeimoje gimęs vaikas iškart tampa tos valstybės piliečiu; žemės teisės principas. Reiškia, kad pilietybė įgyjama, pripažįstama pagal vaiko atsiradimo vietą. Net užsieniečių šeimoje gimęs vaikas gali gauti tos valstybės pilietybę. Kai kur nustatoma pagal motinos pilietybę. Pilietybės įgijimas gimimu – universaliausias būdas. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Natūralizacijos būdu. Šiuo atveju pilietybė yra suteikiama kompetentingų valstybės institucijų asmeniui, neturinčiam tos valstybės pilietybės. Valstybėse yra piliečiai, taip pat užsieniečiai (kurie turi kitos valstybės pilietybę), asmenys be pilietybės (apatridai). Dažniausiai apatridai ar užsieniečiai kreipiasi su prašymu suteikti pilietybę. Tai išskirtinis būdas, kurį naudoja atitinkamai valstybė savo nuožiūra. Tai priaugimas prie tos šalies piliečių, visuomenės. Šis būdas taikomas tam asmeniui, kuris išgyvenęs tam tikrą laiką (sėslumo cenzas). @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Natūralizacijos būdo porūšiai: Šeiminė natūralizacija – kai prašo pilietybės sutuoktinis ar įvaikinimo atveju. Tokiais atvejais teikiamos tam tikros lengvatos, lyginant su kitais atvejais. Nešeiminė natūralizacija - kai dėl pilietybės suteikimo kreipiasi užsienietis ar apatridas. Reikalingas tam tikras sėslumo cenzas, reikalavimas mokėti valstybinę kalbą, žinoti tos valstybės istoriją ir teisės pagrindus bei konstituciją, valstybės santvarką, būti nepriekaištingo elgesio (neturėti teistumo, nebūti kariavusiam prieš tą valstybę, sveikatos reikalavimai). Natūralizacija – tai valstybės malonė, jos išimtinė teisė. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Reintegracija. Tai pilietybės sugrąžinimas asmeniui, kuris buvo ją praradęs. Tai pilietybės atstatymas. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Transferas. Tai pilietybės suteikimas, keičiantis valstybių teritorijai (tarptautinis būdas). Tai atvejis, kai teritorija pereina kitai valstybei ir jos gyventojai gauna kitos valstybės pilietybę. Perdavimas. Turėtoji pilietybė pradingsta. Viskas priklauso nuo tarptautinio susitarimo. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Optacija (tarptautinis būdas). Gyventojams suteikiama galimybė patiems rinktis, ar pasilikti senąją, ar įgyti naujos valstybės pilietybę. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Teisių ir laisvių klasifikacija.
Žmogaus teisių ir laisvių klasifikavimas yra objektyviai būtinas vien todėl, kad teisių ir laisvių yra gana daug. Jas klasifikuojant lengviau suvokti, suprasti vienų teisių ir laisvių ypatumus su kitos teisių ir laisvių grupės ypatumais. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Žmogaus teisių klasifikacija nėra paprastas dalykas. Kai kurios teisės ir laisvės yra kompleksinio pobūdžio, kartais sunku priskirti vienai ar kitai teisių ir laisvių grupei (pvz.: nuosavybės teisė - prigimtinė teisė, ekonominė teisė). @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Pagal subjektus teisės ir laisvės yra tokios:
Žmogaus teisės. Tai tas teisių minimumas, kuris turi būti garantuotas kiekvienam individui (siaurąja prasme, t.y. individui, neturinčiam pilietybės); Piliečio teisės. Tai teisės, teikiamos tik tam tikros valstybės piliečiams. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Taip pat teisės ir laisvės yra: Individualios. Jos laiduojamos kiekvienam subjektui. Jų yra dauguma. Kolektyvinės. Jos negali būti realizuojamos pavienio individo. Tokios teisės teikiamos asmenų grupei (teisė streikuoti). Prie šių teisių priskiriamos mažumų teisės, susirinkimų, demonstracijų, mitingų teisės. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Pagal reikšmę teisės ir laisvės yra:
pagrindinės; išvestinės (papildomos). Moderniose konstitucijose (po II-ojo pasaulinio karo) skelbiama piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį. Tai politinė teisė. Kaip išvestinės iš šios teisės – rinkimų teisė, teisė į valstybinę tarnybą. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Pagal turinį teisės ir laisvės yra
(tai plačiausiai paplitusi klasifikacija): Asmeninės; Socialinės-ekonominės; Kultūrinės; Politinės. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Asmeninės teisės ir laisvės.
Jos traktuojamos kaip pagrindinės, neatimamos žmogaus teisės. Jos negali būti labai varžomos. Šiuo atveju teisės ir laisvės pripažįstamos kiekvienam individui, nepriklausomai nuo jo statuso. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Šių teisių yra kelios grupės: teisė į gyvybę; teisė į laisvę; teisė į fizinį integralumą; teisė į asmens neliečiamybę. Šios teisės traktuojamos kaip pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės. Iš jų išvedamos kitos teisės ir laisvės. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Teisė į gyvybę. Traktuojama, kad negali būti atimta žmogui gyvybė. Ją saugo įstatymai. Bet teisė į gyvybę skirtingose valstybėse yra skirtingai traktuojama. Pvz.: Europos taryba pripažįsta, kad mirties bausmė yra nepriimtina. Europos valstybės (daugelis jų) yra priėmusios įsipareigojimą netaikyti mirties bausmės taikos metu. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

“Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija” – čia nebuvo nuostatų apie mirties bausmės uždraudimą. Bet vėliau pasirašytas papildomas protokolas, kuris uždraudė mirties bausmę. Reikalaujama visų Europos Tarybos narių panaikinti mirties bausmę. Kitose valstybėse mirties bausmė traktuojama kitaip. Pvz. JAV yra vykdoma mirties bausmė. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Asmens neliečiamybė. Tai draudimas suimti asmenį be įstatymu numatytų pagrindų. Sulaikymo terminas turi būti maksimaliai trumpas. Tik teismo sprendimu asmuo gali būti sulaikytas ilgesniam terminui. Šią teisę laidavo dar “Habeus Corpus Act”. Ši teisė panašiai traktuojama visose Europos valstybėse. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Fizinis integralumas. Draudžiama kankinti asmenį, taikyti rizikingus gydymo metodus, daryti įvairius bandymus be asmens sutikimo. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Kitos asmeninės teisės ir laisvės: Minties ir sąžinės laisvės priskiriamos prie dvasinių laisvių. Iš jų išskiriamos įsitikinimų laisvė, informacijos laisvė, galimybė gauti bet kokias žinias (spaudos laisvė) ir t.t. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Masinės informavimo priemonės laisvė. Negali būti trukdoma gauti informaciją, o taip pat platinti informaciją. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Spaudos (informacijos) laisvė. Tai viena iš svarbiausių demokratinės visuomenės laisvių. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Tikėjimo laisvė. Priskiriama prie dvasinių laisvių. Tai teisė išpažinti ar neišpažinti tam tikrą religiją. Ši teisė turi būti suvokiama plačiąja prasme, t.y. asmens laisvas pasirinkimas išpažinti bet kurią religiją. Kartais nustatomi tam tikri apribojimai. Būtina užtikrinti, kad nebūtų daroma žala visuomenėje. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Privataus gyvenimo ir komunikacijų neliečiamybė. Šių teisių kompleksas garantuoja privataus gyvenimo, pašto, telefono ir kitų susisiekimo priemonių neliečiamybę. Specialios tarnybos turi gauti leidimą, norėdamos kontroliuoti tas susisiekimo priemones. Tokie leidimai duodami, jei tai būtina tiriant nusikaltimus, reikalauja saugumas ir pan. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Būsto neliečiamybė. Tai draudimas be savininko leidimo įeiti į būstą. Kai kuriose valstybėse susiformavęs posakis – “mano namai – mano tvirtovė” – t.y. draudimas įeiti į būstą. Pažeisti šią konstitucinę laisvę galima tik išimtinais atvejais (dėl nusikaltimo padarymo ir pan.). @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Kilnojimosi ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė. Kilnojimasis – judėjimo laisvė. Nuo seno pripažįstama, kad asmenys, nuolat gyvenantys valstybėje, turi teisę vykti ten, kur nori – tai kilnojimosi laisvė. Kartais kilnojimosi laisvė traktuojama kaip žmogaus teisė, bet kai kurių valstybių konstitucijose ji laiduojama tik piliečiams (Lietuva, Italija). Totalitarinėse valstybėse tokia teisė labai ribojama. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Baudžiamosios teisinės ir kitos individualių teisių procesinės garantijos. Individams turi būti suteikiama galimybė, kai jis sulaikomas, reikalauti, kad būtų pristatytas į teismą. Be to, kiekvienam sulaikytam asmeniui turi būti pasakoma, kokiu pagrindu jis yra sulaikomas. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Gynybos teisė. Tai teisė gintis pačiam ar samdyti advokatą. Kiekvienas individas laikomas nekaltu tol, kol tai bus neįrodyta teisme ir nepriimtas sprendimas. Tai nekaltumo prezumpcija. Kiekvienas asmuo turi teisę į objektyvų ir nešališką teismą. Kiekvienas žmogus turi teisę, kad jo byla būtų išspręsta per trumpą laiką. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Politinės teisės ir laisvės.
Jos dar vadinamos pilietinėmis, nes jos suteikiamos tik piliečiams. Bet gali būti ir išimčių. Politinės teisės – tai privilegija, teikiama piliečiams. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Politinių teisių ir laisvių sąrašas yra įvairus: 1)Teisė dalyvauti valdant valstybę. Pabrėžiama piliečio teisė dalyvauti šalies valdyme. Ši teisė daugiausia yra naujose konstitucijose, o senose tokios teisės nėra. Ši teisė yra labai plataus pobūdžio, ji realizuojama per kitas plačias teises. Ši teisė buvo suformuluota daugiau konstitucinės teisės doktrinoje. Ši teisė realizuojama per kitas išvestinės teises. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Viena iš tų išvestinių teisių – rinkimų teisė. ji dar skirstoma į : aktyvią rinkimų teisę – tai piliečio teisė dalyvauti rinkimuose su sprendžiamąja rinkimų teise, tai teisė balsuoti, pasisakyti. Tai balso teisė; pasyvią rinkimų teisę – tai galimybė kandidatuoti rinkimuose, galimybė būti iškeltam. Ji suteikia piliečiui galimybę būti išrinktam ir pan. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisės kartu – rinkimų teisė. Rinkimų teisė – tai viena iš akivaizdžių piliečio dalyvavimo valdant valstybę teisės įgyvendinimo formų. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Rinkimų teisės su laiku kito. Pirmiausia rinkimų teisė pasižymėjo tam tikra lyčių diskriminacija, nes šios teisės buvo suteikiamos tik vyrams. Ir tik XX a. moterų rinkimų teisė prilyginta su vyrų. Ši lyčių diskriminacija buvo žinoma įvairiose valstybėse. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Rinkimų teisę XIX ir XX a. veikė ir kiti diskriminacijos elementai – turto cenzas; rinkimų teisė buvo suteikiama tiems, kurie turėjo turto. Taigi turintiems turto buvo suteikiama papildoma konstitucinė teisė (žemvaldžiams). Jie buvo traktuojami kaip vertingesni piliečiai. Turtinė diskriminacija likviduota XX a., po II pasaulinio karo jos nebeliko. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Kai kuriose valstybėse rinkimų teisė yra ne tik teisė, bet traktuojama ir kaip pareiga. Piliečiai raginami (ar įstatymų pagalba verčiami) dalyvauti rinkimuose. Ši sistema vadinama - privalomasis votumas. Numatomos baudos už šios pareigos nesilaikymą (Meksika, kai kurios Pietų Amerikos valstybės, Belgija). @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Taigi rinkimų teisė gali būti ne tik tam tikra pilietinė teisė, bet ir pareiga. Privalomojo votumo prasmė – renkamas parlamentas, parlamentarai jaučiasi turį teisę kalbėti tautos vardu; parlamentarai išrinkti visos tautos – tai neatima jiems galimybės laikyti save tautos atstovais. Privalomasis votumas konstitucinės teisės doktrinoje vertinamas gana kritiškai. Sakoma, kad tai individo laisvės ribojimas. Individas turi turėti teisę pats apsispręsti, ar dalyvauti rinkimuose. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

2)Asociacijų teisė (laisvė).
Tai piliečių teisė vienytis į organizacijas, toms organizacijoms jungtis į asociacijas. Naujose konstitucijose ši teisė konkretizuojama pabrėžiant teisę kurtis į politines organizacijas. Tai aiškinama tuo, kad totalitariniuose režimuose taip pat pripažįstama ši teisė, bet neigiama ar ribojama galimybė kurti politines organizacijas. Ten yra viena valdančioji partija. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

3)Susirinkimų ir manifestacijų teisė (laisvė).
Tai piliečių (kartais ir kitų gyventojų) teisė (laisvė). Susirinkimų galimybė leidžia laisvai rinktis, diskutuoti politikos, valstybės gyvenimo klausimais, priimamos rezoliucijos, kreipimaisi į valstybės įstaigas, institucijas. Susirinkimai galimi dėl kultūros interesų, pomėgių tenkinimo. Tai viena iš seniausių teisių. Manifestacijų teisė – tai galimybė žygiuoti kolonomis, išreiškiant savo nepasitenkinimą, atkreipiant dėmesį. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Svarbu tai, kad: susirinkimai/manifestacijos turi būti taikūs; piliečiams leidžiama šią teisę realizuoti būnant beginkliais (neginkluoti susirinkimai). @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Demokratinėse valstybėse paprastai susirinkimams/mitingams organizuoti nereikalingas išankstinis leidimas. Iniciatoriai privalo tik informuoti institucijas/įstaigas (valstybės, savivaldybių). Ribojimai susiję su tuo, jei tokie susirinkimai gali kliudyti eismui, transportui, riboti kitų laisvę. Įstatymais gali būti numatytos ir tam tikros sąlygos šiai teisei įgyvendinti. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Demonstracijos vyksta gatvėse, todėl reikia savo veiksmus derinti su valdžios įstaigomis. Vien visuomenės poreikiai negali būti sąlyga atsisakyti rengti mitingus. Nesant galimybės, turi būti pasiūlyta alternatyva rengti tą mitingą kitoje vietoje. Totalitariniuose režimuose susirinkimai būna organizuojami tik valdžios įstaigų. Kitais atvejais reikėjo gauti specialų leidimą. Tokia tvarka, kai reikia kreiptis į valdžios įstaigas – leidiminė tvarka. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

4)Informacijos laisvė. Panaši į asmenines laisves. Tai spaudos laisvė (senose konstitucijose), žodžio laisvė. Informacijos laisvė paprastai suvokiama kaip: teisė gauti informaciją; galimybė skleisti informaciją. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Informacijos platinimas suvokiamas kaip spaudos laisvė, teisė turėti savo laikraštį. Didžiausia grėsmė – valdžios noras kontroliuoti informaciją. Tai cenzūra – kai tikrinamos žinios, kurias norima paskelbti. Cenzūra – totalitarinių valstybių požymis. Cenzūra kartais įvedama karo sąlygomis (karinė cenzūra). Tai pateisinama – dėl gynybos sumetimų būtina kontroliuoti, ką daro spauda, kas rašoma ir pan. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Informacijos laisvė nėra absoliuti. Jai taikomi apribojimai, kai tai susiję su valstybės paslaptimi, komercine paslaptimi, pareigų, profesine paslaptimi. Visa tai ribojama įstatymais. Kiekvienas individas turi teisę į asmens gyvenimo apsaugą. Informacijos laisvė visada susiduria paslapčių problema. Dėl valstybės paslapčių priimami įstatymai. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

5)Peticijų teisė. Atskirų piliečių, individų, kolektyvų teisė kelti tam tikrus reikalavimus valdžios institucijoms, pareigūnams ir pan. Peticijų teisė apima skundo teisę ir apima galimybę kelti tam tikras visuomenines problemas, kad būtų priimami nauji įstatymai, keičiami seni ir pan. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Peticijų teisė paprastai laiduojama kiekvienam piliečiui, bet ji gali būti įgyvendinama ir grupės asmenų. Šiuo atveju daromas didesnis poveikis valdžios įstaigoms. Kolektyvinis kreipimasis turi tam tikrą visuomeninį pobūdį. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Dėl peticijų teisės priimami įstatymai, kaip turi būti pateikiamos peticijos, taip pat nurodomos ir valdžios įstaigų tam tikros pareigos (terminai, turi būti svarstoma, ieškoma būdų, kad išspręsti tas problemas). Skundo teisė – tai irgi peticijų teisės atmaina. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

6)Teisė ir pareiga ginti savo šalį.
Tai pilietinė teisė. Ši teisė ir pareiga šiuo atveju priklauso nuo pilietinio sąmoningumo. Tiems, kurie brangina valstybę – tai yra teisė. Šiaip ši teisė formuluojama konstitucijose įvairiai. Sunku pasakyti, kada tai teisė, kada pareiga. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Tai gali būti teisė, kai pilietis nori tarnauti profesionalioje kariuomenėje, nori tapti profesionaliu kariu. Karo atveju, kai kyla karinė grėsmė – tai jau pareiga. Taip pat pareiga yra karinė prievolė atlikti karinę tarnybą – tai nėra tiesioginis šalies gynimas. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

7)Teisė priešintis priespaudai ir prievartai.
Tai viena iš seniausių teisių, nes ji suformuluota dar JAV nepriklausomybės deklaracijoje (1776). Vėliau ši teisė pakartota Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje (1785), taip pat po II pasaulinio karo priimtose konstitucijose (Prancūzijos IV K ir kt.). @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Ši teisė deklaruoja tai, kad valstybę kuria patys piliečiai, jie turi turėti teisę jėga nuversti netikusią valdžią, kuri skriaudžia piliečius. Turi teisę priešintis uzurpatoriams (kurie siekia jėga paimti valdžią). Ši teisė savyje turi tam tikro pavojaus, joje glūdi tam tikros revoliucingumo idėjos. Tai gali sukelti grėsmę valstybei ir visuomenei. Valstybės vengia savo konstitucijose tokią teisę įtvirtinti. Ši teisė nėra labai plačiai paplitusi. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Ekonominės-socialinės teisės.
Šių dienų konstitucijose deklaruojama didelė dalis visų teisių ir laisvių. Bet taip visados nebuvo. Pirmosiose konstitucijose ekonominių-socialinių teisių nebuvo numatyta, išskyrus šias teises: Teisę į nuosavybę; Ūkinės veiklos teisė. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Teisė į nuosavybę, teisė turėti turtą traktuojama kaip viena iš pagrindinių, kartais kaip asmeninė teisė. Nuosavybė – sąlyga žmogaus laisvei egzistuoti. Nuosavybės turėjimas suteikia maksimalias galimybes. Nuosavybė ir nuosavybės teisė – viena iš prigimtinių žmogaus teisių. Todėl pirmosiose konstitucijose jau buvo numatyta, kad nuosavybė neliečiama ir nuosavybę gina konstitucija ir įstatymai. Iš nuosavybės teisės kyla visa civilinė teisė, didžioji dalis civilinės teisės. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Greta nuosavybės teisės pirmosios konstitucijos įtvirtindavo ūkinės veiklos laisvę, iš kurios išsivystė rinkos ekonomika (šiuolaikinė ekonominė sistema). @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Pareiga, numatyta senosiose konstitucijose, - pareiga mokėti mokesčius. Valstybės materialinis pagrindas yra mokesčiai – tai jau buvo suvokta senaisiais laikais. Mokesčiai – tai gaunamų pajamų dalies nusavinimas. O valstybė, surinkdama mokesčius, įgyja finansinių lėšų įstaigoms išlaikyti, kariuomenei išlaikyti ir kt. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Su laiku iš valstybės biudžeto pradėta teikti socialinė parama tiems, kurie negali patys savimi pasirūpinti. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Po II pasaulinio karo (XX a.) ekonominių-socialinių teisių sąrašas pradėjo pildytis naujomis teisėmis, jos suformuluotos ir iškeltos socialistų partijų. Rusijoje buvo įvairios revoliucijos, todėl šių teisių sąrašas pradėjo labai plisti. Tų revoliucijų pasekoje atsiradusios teisės: @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Teisė į darbą. Valstybė turi pareigą laiduoti teisę į darbą. Tai deklaratyvi teisė, bet kai ši teisė įrašyta į konstituciją, valstybė pati privalo kurti specialias programas, kad atsirastų naujų darbo vietų, kad netekusieji darbo įgytų naują profesiją. Taigi ši teisė yra XX a. paplitusi ir atsiradusi. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Teisė į verslą, į profesijos pasirinkimą – tai susijusi teisė su teise į darbą. Teisė į darbą komunistinėse valstybėse buvo suvokiama ir kaip pareiga dirbti (tie, kurie nenorėdavo dirbti, vadinami veltėdžiais, juos bausdavo pagal tam tikrus įstatymus, įsakymus ir pan.). Teisė į darbą ir pareiga dirbti sunkiai suderinama su žmogaus laisvės idėja. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Net tarptautiniuose dokumentuose numatytas priverstinio darbo draudimas. Tai nesuderinama su demokratiniu principu. Priverstiniu darbu nelaikoma: 1.karinė tarnyba; 2.darbas įkalinimo įstaigose. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Streiko teisė.tai diskutuotina teisė. Ši teisė iškilo kaip tam tikras socialistų lozungas, ji naudojama kaip priemonė priversti darbdavius sutikti su tam tikrais reikalavimais. Ši teisė – organizuotas, kolektyvinis darbuotojų poveikis darbdaviui nedirbant, bet būnant darbo vietose. Profsąjungos juos remdavo, buvo surenkami tam tikri fondai ir pan. Iš pradžių tai buvo tik darbininkų teisė.Totalitarinio režimo kraštuose streikai buvo uždrausti. Laikoma, kad pati valdžia priklauso darbininkams ir jie negali streikuoti prieš save. Demokratinėse valstybėse ši teisė labai paplitusi. Daugelyje naujų konstitucijų atsirado streiko teisė. Šiaip ji demokratinių šalių konstitucijose nėra fiksuojama. Laikoma, kad tai viena iš socialinių teisių, kuri neprieštarauja konstitucijai. Ši teisė traktuojama kaip viena iš susirinkimų/mitingų teisių. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Teisė dalyvauti valdant įmonę./ tai nauja teisė, atsiradusi XX a. (Italijos, Ispanijos konstitucijos). Šiuo atveju tai dirbančiųjų teisė dalyvauti valdant įmonę. Tai liečia ir privačias įmones. Ši teisė kildinama iš socialistinių konstitucijų deklaruojamų teisių. Skatinama darbdavius atsižvelgti į dirbančius ir pan. Rekomenduojama sudaryti kuo palankesne sąlygas dirbantiesiems, nes tai pakelia darbo našumą ir pan. Bet šiaip ši teisė yra socialistų išradimas. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Teisė į socialinį aprūpinimą. Tai: teisė į pensiją (sulaukus tam tikro amžiaus); teisė į invalidumo pensiją (susiluošinus darbo metu); laikino darbingumo netekimo atveju numatoma socialinė parama, ji realizuojama iš valstybės biudžeto. Teikiama tiems, kurie reikalingi socialinės paramos ar sulaukė tam tikro amžiaus. Ši teisė reiškia ne vien tik galimybę gauti paramą iš valstybės, bet ir privačių fondų. Ši teisė reiškia, kad iš valstybės biudžeto ir iš privačių fondų būtų gaunama parama. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Teisė į sveikatos apsaugą. Ši teisė vis dėlto nėra absoliuti, nes ši teisė nustato tik būtinus medicininės pagalbos teikimo atvejus (nelaimingi atsitikimai ir pan.). Kartais teikiama tam tikroms socialinėms grupėms. Vakarų valstybėse sveikatos apsauga mokama, išskyrus neatidėliotiną pagalbą ar kai reikalinga parama iš valstybės. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Teisė į sveiką gamtinę aplinką. Tai XX a. konstitucinė teisė, kuri laiduoja kiekvienam individui teisę į sveiką aplinką. Reikalaujama iš valstybės rūpintis aplinka, kitom infrastruktūrom, kurios daro poveikį gamtai. Ši teisė pabrėžiama ir tarptautiniuose dokumentuose tikslu, kad gamta išliktų ir ateity. Numatoma ir piliečių pareiga saugoti gamtą. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Kultūrinės teisės. Teisė į mokslą. Kai kuriose valstybėse numatomas privalomas mokymasis iki tam tikro amžiaus, įtvirtinama teisė studijuoti aukštosiose mokyklose. Akademinė laisvė. Tai dėstymo laisvė, dėstytojų mąstymo, kūrybos laisvė. Kūrybos ir naudojimosi kultūros vertybėmis laisvė. (XX a.) Valstybė turi saugoti kultūros, istorijos, architektūros, meno vertybes. Laiduojama teisė naudotis tomis vertybėmis. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Žmogaus teisių ir laisvių teisinis įtvirtinimas, ribojimo galimybės.
Daugelis žmogaus teisių laikomos prigimtinėmis (įgyjamos gimus), todėl kyla klausimas – ar reikalingas teisinis įtvirtinimas? Manoma, kad juridinis žmogaus teisių įtvirtinimas būtinas, todėl kiekviena valstybė turi jas įtvirtinti konstitucijoje ar įstatymuose. Įtvirtinimas – būtina žmogaus teisių ir laisvių garantija, kad jas pažeidus būtų galima apginti. Juridinis įtvirtinimas apriboja valdžios įstaigų savivalės galimybes. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Įtvirtinimo prasmė ta, kad valstybė yra pati suvaržyta, privalo elgtis tam tikru būdu, kuris fiksuojamas tarptautiniuose dokumentuose, kurie yra savotiškas žmogaus teisių ir laisvių etalonas. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Pripažįstant galimybę riboti žmogaus teises ir laisves, reikia pasakyti, kad tai irgi turi ribas. Yra taisyklės, nustatančios ribojimo galimybes. Apibrėžiamos ribojimo galimybės Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, taip pat kiekvienoje valstybėje. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija suformuluoja tam tikras taisykles, nustatančias suvaržymus. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Pagrindinės taisyklės:
Apribojimai turi būti nustatyti tik įstatyme. Pačios žmogaus teisės ir laisvės įtvirtinamos įstatymais (konstitucijose), todėl, kad tas įtvirtinimas yra įstatyminis, ir apribojimus taip pat gali nustatyti tik įstatymas. Nustatant apribojimus, varžoma konkreti laisvė ar teisė. Kai nustatomas apribojimas, turi būti nustatomas baigtinis apribojimų sąrašas. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Tie įstatymai turi būti paskelbti kaip ir kiti įstatymai. Kiekvienas individas turi žinoti, kad yra tam tikri apribojimai/suvaržymai. Kai nustatomi apribojimai, jie turi būti formuluojami aiškiai, vienareikšmiškai. Nustatant apribojimus, turi būti siekiama teisėtų tikslų. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Tokie apribojimai turi būti pripažįstami, priimtini demokratinėje visuomenėje. Ši sąlyga reiškia, kad tie suvaržymai neturi būti nukreipti riboti pačią demokratinę sistemą. Jų pobūdis turi būti toks, kad nekeltų grėsmės demokratinei visuomenės sampratai. Pasirinktos ribojimo priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Jokie apribojimai negali paneigti pačių teisių ir laisvių. Tai susiję su tų ribojimų apimtimi. Negalima apriboti tiek, kad neliktų pačios teisės ar laisvės. Tie ribojimai negali paneigti teisės ar laisvės. Tie suvaržymai negali paneigti ir kitų teisių. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Tai yra trys pagrindinės sąlygos, galimybės, kuriomis turi būti vadovaujamasi. Yra ir kitų taisyklių: Jei yra tam tikri žmogaus teisių apribojimai, jie negali būti taikomi kitiems. To apribojimo negalima taikyti kitoms teisėms. Turi būti nustatomi tik konkrečiai teisei ar laisvei. @Birutė Pranevičienė, MRU, 2009

Konstitucinis asmenybės statusas.

Panašios pateiktys

Pateikčių temos: "Konstitucinis asmenybės statusas."— Pateikties kopija:

Panašios pateiktys

Apie projektą

Grįžtamasis ryšys

Prisijungti

Prisijungti per socialinį tinklą:

Konstitucinis asmenybės statusas.

Panašios pateiktys

Pateikčių temos: "Konstitucinis asmenybės statusas."— Pateikties kopija:

Panašios pateiktys

Apie projektą

Grįžtamasis ryšys