Oršos mūšiui - 500

Mūšio priežastys Nuo XV a. prasidėjo įnirtinga Rusijos agresija prieš Lietuvą. Nuo 1492 iki 1667 metų, t.y. per 175 metus, vyko devyni karai su Maskva.

1512 metais Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III pradėjo ketvirtąjį karą su Lietuva (1512 – 1522). Tuo metu Jogailaičių dinastija buvo savo galybės viršūnėje. Du broliai Jogailaičiai valdė 4 Vidurio Rytų Europos valstybes: Žygimantas Senasis – Lietuvą ir Lenkiją, Vladislovas – Čekiją ir Vengriją. Tačiau karas su Maskva komplikavo Jogailaičių padėtį. O Lietuvos padėtis ypač pasunkėjo, kai 1514 m. liepos 30 d. maskvėnai užėmė Smolenską. Tolimesnį kelią į Lietuvą (vadinamąjį Dniepro koridorių) saugojo dar Vytauto iš mūro ir medžio statyta Oršos pilis, kurios link Vasilijus III pasiuntė pagrindines savo pajėgas – 80 tūkstančių raitelių kariuomenę, vadovaujamą Michailo Bulgakovo-Golicos ir Ivano Čeliadnino.

Lietuvos kariai sumanumu gynėsi nuo maskvėnų... Konstantinas Ostrogiškis Žygimantas Senasis skubiai sutelkė apie 30 - 35 tūkst. karių armiją, iš kurių keli tūkstančiai pasiliko saugoti karaliaus stovyklą, o likę, vadovaujami Lietuvos didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio, patraukė link Smolensko. 4

Su maskvėnais LDK pajėgos 1514 m. rugsėjo 8 d Su maskvėnais LDK pajėgos 1514 m. rugsėjo 8 d. susidūrė maždaug pusiaukelėje tarp Borisovo ir Smolensko esančioje Oršoje. Maskvėnai bandė pasitelkdami apgaulę nugalėti ir taip nedidelius lietuvių pulkus.

Maskvėnų strategija buvo tokia: atitraukus savus raitelius į kairįjį Dnepro krantą  atkirsti lietuvius nuo upės perkėlos, apsupti, atakuoti ir sunaikinti. Tačiau lietuviai, numatę priešo planą, slapta iš surinktų valčių bei plaustų  pradėjo statyti tiltą. Didžioji kariaunos dalis sėkmingai tuo tiltu pasiekė kitą krantą ir pasiruošė mūšiui.

Pirmoji karo istorijoje artilerijos pasala lauko kautynėse Konstantinas Ostrogiškis, perpratęs priešo planą, parengė dar didesnę staigmeną – miške  paslėpė dalį savo pabūklų su kariais, o už miško buvo išdėstytos lenkų pajėgos, saugančios kariuomenę nuo apsupties. Kai kurie istorikai teigia, jog tai buvo pirmoji artilerijos pasala lauko kautynėse visoje karo istorijoje.

Mūšiui įsismarkavus maskvėnai bandė apsupti LDK karinius pulkus. Tada Ostrogiškis įsakė savo puolamiems pulkams imituoti traukimąsi iš kovos. Rusų pulkai, pamatę atsitraukiančius lietuvius ir patikėję pergale, pradėjo juos vytis, o tuo pasinaudoję LDK kariai nuvedė juos tiesiai į spąstus. Artilerijos salvės sutriuškino raitelių pulkus. Išgąsdintus maskvėnus LDK kariuomenė ėmė pulti visa jėga. Tada bėgančius iš mūšio vietos maskvėnus LDK kariai įklampino ir pražudė pelkėse.

Mūšio rezultatai Žuvo 40 tūkstančių karių. Kariuomenės vadai Bulgakovas-Golica ir Čeliadninas, 8 vaivados, 17 kitų vadų ir 4 tūkstančiai karių pateko į nelaisvę, tačiau Vasilijus III atsisakė išpirkti belaisvius, pareiškęs, kad laiko juos mirusiais. Čeliadninas mirė Vilniuje 1516 m., o Bulgakovas-Golica į tėvynę grįžo tik 1552 m. Smolensko nepavyko atsikovoti, vis dėlto buvo atsiimtas Mstislavlis bei Kryčevas ir ketveriems metams sustabdyti Maskvos puolimai.

Pasinaudojus šia pergale Jogailaičiams pavyko suardyti Maskvos sąjungą su Šv. Romos Imperijos imperatoriumi Maksimilijonu I ir įrodyti Vakarų Europai, jog Maskvos Didžioji Kunigaikštystė kelia pavojų ne tik Lietuvos-Lenkijos valstybei, bet ir Europai. Net 40 metų nuo paliaubų sudarymo Maskva nedrįso pulti Lietuvos – ir tai buvo nemažas laimėjimas, leidęs Lietuvai atsigauti ir sustiprėti. Europoje į Maskvą pradėta žiūrėti neigiamai – kaip į agresyvią, katalikybės forpostą atakuojančią valstybę. Būtent šiuo atokvėpio laikotarpiu sukurtas pirmasis Lietuvos Statutas, pastatyti renesansiniai Valdovų rūmai, pradėtas knygų spausdinimas, sklido renesanso ir reformacijos idėjos.

Kodėl svarbu minėti Oršos mūšio sukaktį? Politologė Inga Vinogradnaitė “Vilmorus“ apklausa: “Kuo labiau domisi Lietuvos istorija, tuo didesnė dalis didžiuojasi tuo, kad yra Lietuvos piliečiai.” “Apklausa parodė ir domėjimosi istorija ryšį su patriotinių jausmų intensyvumu. „Mes klausėme, kiek svarbu, kad vaikai, anūkai ir kiti palikuonys gyventų, augtų ir dirbtų Lietuvoje, o ne kitoje valstybėje. Tokios ateities svarba auga augant domėjimuisi istorija. Kitaip sakant, domėjimąsi istorija galime laikyti vienu iš tų šaltinių, kuris maitina patriotinį tapatumą…“

Lietuvos didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis (1460 – 1530) Kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis buvo vyriausiasis jungtinės lietuvių ir lenkų kariuomenės vadas Oršos mūšyje. „...niekas netarnavo Lietuvai ir Lenkijai uoliau nei Ostrogiškis, rusų brolis cerkvėje, tačiau baisus priešas kovos lauke“, – XIX a. rašė garsus rusų istorikas N. Karamzinas. Tai buvo patyręs karvedys, daugelio nuožmių kautynių su maskvėnais dalyvis. 1497-aisiais, pasižymėjęs keliose kautynėse su totoriais, jis, būdamas vos 37-erių (negirdėtas dalykas tais laikais!), tapo Lietuvos didžiuoju etmonu.

Per savo karo vado karjerą Ostrogiškis pralaimėjo tik keletą mūšių (skirtingais duomenimis nuo 2 iki 6), o 1500-aisiais K. Ostrogiškis, turėdamas vos 8 tūkst. karių, ties Vedrošos upe pastojo kelią didžiulei, maždaug 20 tūkstančių maskvėnų kariuomenei. Po šešias valandas trukusio įnirtingo mūšio LDK kariuomenė buvo apsupta, prasiveržti pavyko tik nedaugeliui. Žuvo ar pakliuvo į nelaisvę dauguma karių, tarp jų – ir sužeistas K. Ostrogiškis. Tik po šešerių metų kalėjimo Ostrogiškis sutiko prisiekti ištikimybę Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vasilijui III. Tačiau Konstantinas pergudravo maskvėnus: 1507 m. rudenį jis paspruko ir rugsėjį pasirodė Vilniuje. Ostrogiškis netruko pademonstruoti, kad išliko vienas geriausių ir ištikimiausių to meto Lietuvos DK karvedžių– sutramdė kunigaikščio Mykolo Glinskio maištininkus, ties Višniovcu sumušė totorius.