Justinas Marcinkevičius

Biografija Gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje (Prienų r .). Į mokslus kibti pradėjo Alksniakiemio pradžios mokykloje. Mokėsi Prienų „Žiburio" gimnazijoje . Baigė Vilniaus universiteto istorijos-filologijos fakultetą.

Kurį laiką dirbo redakcijose. Buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, vėliau – pirmininko pavaduotojas. Atgimimo pradžioje – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys. Justinas Marcinkevičius - poetas, dramaturgas, vertėjas.

Pasiekimai Už kūrybą Justinas Marcinkevičius apdovanotas: Lietuvos TSR valstybine premija (1957 ir 1968); Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio (1992) ir I laipsnio (1997) ordinais; Poeto kūryba du kartus apdovanota Lietuvos valstybine premija, visuomeninė veikla - Lietuvos Santarvės premija (1994); Tarptautinės J. G. Herderio (1998) ir Baltijos Asamblėjos (2001) premijos; Nacionalinė premija (2001).

Pirmoji Justino Marcinkevičiaus knyga išleista 1955 metais . Poetas išrinktas populiariausiu XX amžiaus Lietuvos rašytoju. Justino Marcinkevičiaus kūryba atskiromis knygomis išleista vokiečių, rusų, anglų, bulgarų, vengrų, norvegų, estų, rumunų, serbų, latvių, slovakų, armėnų, čekų, uzbekų, gruzinų, moldavų, kirgizų, ukrainiečių ir kitomis kalbomis. Eilėraščių tekstais sukurta apie 200 dainų. Justinas Marcinkevičius buvo ir tebėra daugelio komisijų, komitetų, tarybų, organizacijų narys.

Šeima Justino Marcinkevičiaus tėvai buvo valstiečiai, jo vaikystė ir moksleiviška jaunystė prabėgo kaimo aplinkoje. Vaikystėje kaimo troboje buvo mažai knygų, vėlai išgirsta profesionali muzika. Bet jį supo įgimta žemdirbių kultūra: daiktai, žemės darbai, liaudies dainos, dainuojamos kartu su broliu ir dviem seserimis, giesmės, giedamos su tėvu. Šeimos pamaldumas sužadino Justino vaizduotę ir kūrybą. Jis dar būdamas visai mažas išmoko visas „kantičkas” ir „Graudžius verksmus”.Pagal „kantičkų” pavyzdį ėmė kurti savo giesmes, po kelerių metų priėjo prie dainų.

Kai Just. Marcinkevičiui buvo keturiolika metų, mirė jo motina. „Ji tapo man gėrio ir grožio norma, teisybės ir meilės idėja, gimtosios žemės sinonimu, moteriškumo šviesa. Ir po šiai dienai man nieko nėr skaudžiau už pažemintą, sutryptą, nuskriaustą moterį ir verkiantį vaiką.” („Dienoraštis be datų”) Tėvas mažai minimas Justino Marcinkevičiaus biografijoje, tik akcentuojami jo prisiminimai apie tėvą: „Ryškiausias prisiminimas: sunkios tėvo rankos, raikančios duoną prie stalo. Šis vaizdas persekioja mane visą laiką, jame tiek daug apeiginio,sakrališko.” ( „Dienoraštis be datų”) Vieną iš ankstyvųjų savo poezijos knygų Marcinkevičius pavadino „Duoną raikančios rankos”

Gimtieji namai

Susituokė su nuostabia moterim Genovaite, kuri jam pagimdė dukras Ramunę ir Jurgą. Augdami vaikai su savo tėvais kelis kartus keitė gyvenamąją vietą. Viename interviu Marcinkevičius teigė, jog sunkiausia buvo su namais išsiskirti ir... perkelti knygas į naujo būsto lentynas. Justinas Marcinkevičius su žmona

Daugiausia, anot Justino Marcinkevičiaus, jo aplinkoje būdavo džiaugsmo, rūpestingumo, knygų ir meilės. Sukūręs gražią šeimą, be abejo, myli ir savo anūkus, vienas jų taip pat - Justinas. Justinas su dukra

Kūrybos bruožai Justino Marcinkevičiaus kūryba apima labai skirtingus žanrus – nuo trumpučio eilėraščio ir poemos iki epinės dramos bei autobiografinės prozos. Kūrybos šakotumas susijęs su tuo, kad šis rašytojas stengiasi aprėpti daug žmogaus klausimų, platus jo meninių interesų laukas.

Ne vienu atveju jis apskritai atrodo artimas praeities klasikams, ypač keldamas istorijos, tautinio sąmoningumo klausimus, siekdamas aiškumo, suprantamumo, darnos, ryšio su gamta ir liaudies kultūra. Laikas yra palikęs poeto kūryboje savo žymių, pristabdęs modernesnius ieškojimus. Svarbiausios kūrybos temos: tėvynė, gamta, kalba, meilė, pareiga. Būdingi keli kalbėjimo tipai: meditacinis, dainiškasis, retorinis, pasakojamasis, ironizuojantis, minimalistinis.

Kūrybos periodai Ankstyvasis laikotarpis Antrasis laikotarpis (1955-1964) labiausiai susietas su „Dvidešimtu pavasariu”. Ankstyvojoje kūryboje liko nelaisvo mąstymo, prisitaikymo žymių. Antrasis laikotarpis (nuo 1964) yra paženklintas poemos „Donelaitis”. Jis pasižymi lietuvių tautos likimo klausimais, modernesne kalba. Nuo 1970-ųjų didžiausias kūrybos pakilimas, sustiprėja draminės būties linijos. Šis laikotarpis pertrauktas Atgimimo veiklos, labiau publicistinės kūrybos.

Dabartinės kūrybos etapas prasideda nuo rinkinio „Žingsnis” (1998), jam būdingas lakoniškesnis, taupesnis kalbėjimas, tiesioginės minties raiškos vengimas.

Pagrindiniai Justino Marcinkevičiaus žanrai yra eilėraštis, poema, drama „POEZIJA aktyviau nei kiti menai kovoja prieš „sudaiktėjimą". Ji gali įkvėpti dvasios daiktui, atgaivinti jį, paversti žmogaus draugu ir pagalbininku. Ji taip pat siekia išlupti daiktą iš žmogaus krūtinės ir jo vietoje vėl įstatyti širdį" (Justinas Marcinkevičius)

Eilėraščių rinkiniai Prašau žodžio [1955] Duoną raikančios rankos [1963] Mediniai tiltai [1966 ] Liepsnojantis krūmas [1968] Gyvenimo švelnus prisiglaudimas [1978 ] Būk ir palaimink [1980 ] Vienintelė žemė [1984 ] Už gyvus ir mirusius [1988 ] Lopšinė gimtinei ir motinai [1992 ] Prie rugių ir prie ugnies [1992] Eilėraščiai iš dienoraščio [1993] Žingsnis [1998] Carmina minora [2000] Dienos drobulė [2002]

Poezijos savitumas Eilėraščius persmelkia elegiškas būties grožio pajautimas,meilė ir užuojauta viskam, kas kaip žmogus auga, žydi, vysta, brolystės su visomis gyvybės apraiškomis jausmas. Dažnai kalbama savotiško pamokslininko ar mokytojo, žinančio, kas gera ir kas bloga, intonacijomis. Marcinkevičius transformuoja tautosakinius, mitologinius modulius, religinių žanrų poetiką. Ypač svarbios žmogaus ir tėvynės ryšio, gimtosios kalbos likimo, žodžio prasmės ir jėgos temos.

Poemos Dvidešimtas pavasaris [1956] Kraujas ir pelenai [1960] Publicistinė poema [1961] Donelaitis [1964] Siena [1965] Pažinimo medis [1978] Šešios poemos [1973] Pažinimo medis [1979]

Poemų bruožai Pirmose poemose autorius brėžė individualias veikėjų psichologijos linijas, trokšdamas sukurti charakterius, kurie būtų „laiko ir epochos tipais", kaip įprasta epiniuose kūriniuose. Psichologinė individualizacija, kaip eiliuoto pasakojimo principas, galutinai išnyko poemoje „Donelaitis", kur istorinio laiko realijos virto tautos istorinio likimo formulėmis. Įvykių fragmentai, žmonių veidai, buities nuotrupos išnirdavo apibendrinimų siekiančios minties įtampoje. Toji mintis plėtojosi susiduriant priešingoms jėgoms ir lėmė Marcinkevičiaus poemų dramatišką intensyvumą, jų struktūrų įvairovę ir kintamumą - nuo baladžių, raudų, himnų iki sarkastiško farso ir oratorijų.

Dramos Mindaugas [1968] Mažvydas [1977] Katedra [1971] Poetinėje draminėje trilogijoje („Mindaugas”, „Mažvydas”, „Katedra”) nėra romantinių praeities vizijų, bet herojų lūpomis (pagrindinė drama vyksta personažų sąmonėje) aiškinamasi gyvenamajam laikui aktualias problemas: ar kilnus tikslas pateisina priemones, koks pareigos ir asmenybės laisvės santykis, kokie idealai gali būti atrama žmogaus gyvenime.

„Mažvydas” „Visu šiuo darbu norėjau parodyti, per kokį vargą ir skausmą dygo mūsų šaknys, kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos – valstybė, raštas, menas. Taip pat siekiau priminti skaitytojui ir žiūrovui tų formų kūrėjų žygdarbį, įprasminti jų idėją istorijoje ir dabartyje, nusilenkti jiems.” (Justinas Marcinkevičius)

Lietuvių literatūros žingsnis į 1977 metus liks ilgai atmintinas: Naujųjų metų išvakarėse į pasaulį išėjo Justino Marcinkevičiaus poetinė drama „Mažvydas”. Ši drama įsiterpia tarp „Mindaugo” ir „Katedros”. Antroje trilogijos dalyje, nors ir neturinčioje tiesioginės jungties su pirmąja, liečiama tolesnė Lietuvos istorija. Pagrindinis šio kūrinio veikėjas – pirmosios lietuviškos knygos – „Katekizmo” (1547) - autorius Martynas Mažvydas. Jis daugiausia rodomas savo parapijos aplinkoje, paskendęs ūkiniuose ir šeimyniniuose rūpesčiuose.

Justinas Marcinkevičius, siekdamas platesnių idėjinių apibendrinimų, ryžosi meniškai rekonstruoti Mažvydo biografiją. Jis kūrė ją gana laisvai, pasiremdamas tik pačiais bendriausiais istorijos šaltinių duomenimis. Mažvydą veikalo autorius siekė įprasminti kaip nacionalinio gyvenimo simbolį, gyvybinių tautos interesų reiškėją, jos didvyrį ir kankinį.

Veiksmas perkeliamas į XVI amžių, į tuos laikus, kai gimė raštija lietuvių kalba. Dramoje yra du laikai: „dabarties” – 1562 ir prisiminimų – 1542 metai. Justino Marcinkevičiaus Mažvydas gyvena ir veikia stiprios draminės įtampos lauke – Ragainėje, jo prisiminimų erdvė – Vilnius. Nemunas savo vaga ryžtingai įsiterpia į dramos erdvę, dalija ją į dvi dalis ir kartu išplečia į tolimus Lietuvos horizontus. Pagrindinė tema – asmeninė ir visuomeninė pareiga (tėvynei, kalbai, artimam žmogui). Galima skirti kaltės ir atgailos temas. Drama atrodo tikroviška, bet kartu jos situacijos yra apibendrintos ir metaforiškos, įgyjančios perkeltinę reikšmę (pvz.: ąžuoliuko sodinimas, langas,Nemunas)

Dramoje iškylančios problemos: gimtosios kalbos išsaugojimas; etinis ir socialinis tėvynės apvalymas; gimtosios kalbos išsaugojimas; raštijos klausimas; Pagrindinis konfliktas – idealo ir tikrovės konfliktas.

Dramos kalbėjimo būdas Kalbos reikšmė „Mažvyde” išsakoma keliomis pakopomis. Kūrinyje veikia kelios kalbos ir kalbėjimo programos: Mažvydo gyvenimas apgiedamas; Mažvydas savo jausmus reiškia apmąstymais, draminiais monologais; Buitiniu stiliumi perteikiamas kasdienis klebonijos gyvenimas. Draminės kalbos savitumas labiausiai atsiskleidžia dialogo – dviejų žmonių pokalbio – forma. Dramoje dialogas yra svarbiausias kalbinio bendravimo būdas; juo atskleidžiama veikėjų istorija, mintys, tarpusavio santykiai.

Išorinis veiksmas Pirmoje dalyje Špitolninkai mokosi vargonininko Milkaus sudėtos giesmės, Šv. Martyno dieną norėdami pasveikinti Mažvydą. Vėliau jie kartu su Mažvydu sodina šventoriuje Nemuno atplukdytą ąžuoliuką. Mažvydas skirsto darbus špitolninkams, kalbasi su žmona Benigna, sprendžia jos brolio Kristupo likimą - ji nori brolį išmokyti kunigu. Kristupas ištraukia iš Nemuno skęstantį Kasparą. Jis perduoda Mažvydui savo motinos Marijos žiedą, kuriame išgraviruoti žodžiai: „Dabar ir visados. Martynas".

Antroje dalyje Milkaus giesmė grąžina į praeitį - į Vilnių, į Rotušės aikštę. Čia jaunas Mažvydas dalyvauja didaktiniame vaidinime, kuriame demaskuojami visi, mintantys iš valstiečio darbo, taip pat ir Bažnyčia. Mažvydas kaip eretikas uždaromas Domininkonų vienuolyno požemiuose, iš kurių jį išvaduoja Liuterio pasekėjų globėjas kunigaikštis Radvila ir Marija, Mažvydo mylimoji.Po šių dramos vaizdų, kurie yra Mažvydo prisiminimas, vėl grįžtama į kleboniją Ragainėje. Mažvydas kartu ir mąsto, ir kalba, ir meldžiasi. Iš gilumos kyla žodžiai - jo ir ne jo balsas, „trumpas širdies praregėjimas - viso gyvenimo šauksmas". Pokalbis su Kasparu papildo pareigos temą. Kasparas taip pat vykdo savo pareigą - perduoda Mažvydui žiedą ir paskutinius savo motinos Marijos žodžius: „Mylėjau. Dabar ir visados". Mažvydas sužino, kad Kasparas yra jo sūnus. Dramos veiksmas pasiekia kulminaciją.

Trečioje dalyje Kristupas, sesers paakintas, bando išgauti Kasparo paslaptį – kodėl Mažvydas taip rūpinasi juo. Mažvydas apeina šventoriuje prie stulpų pririštus nusikaltėlius ir juos paleidžia. Su apsilankiusiu Vilentu, vienu iš lietuvių raštijos kūrėjų, kalbasi, kokia sunki jam uždėta našta. Mažvydas nori įsūnyti Kasparą. Šis įžeistas nesutinka. Pasirodo kareiviai, atvykę suimti Kasparo, kuris, keršydamas už žiaurią motinos mirtį (ji buvo apkaltinta raganavimu), nužudė Ariogalos tijūną. Kasparas išvedamas. Mažvydas antrąkart sukniumba prieš kryžių. Epiloge, baigiamojoje dramos dalyje, Mažvydas moko skaityti iš katekizmo: „Mėginsime sudėti pirmą žodį. / Klausykitės gerai... Širdim klausykit!“ Tas sudedamas pirmas žodis yra Lietuva.

Kompozicija Drama susideda iš 3 dalių ir epilogo. Išoriniame veiksme labiausiai matoma asmeninė Mažvydo tragedija. Jaunystėje jis pamilo merginą, vardu Marija. Jinai ištraukė jį iš vienuolyno požemių, kur jis laukė inkvizicijos teismo, pusantrų metų slaugė savo namuose. Kad galėtų išspausdinti šiuose namuose beveik parengtą „Katekizmą“, Mažvydas persikėlė į kitą Nemuno krantą. Pabaigęs dvasinius mokslus, jis tampa pastoriumi ir kad gautų parapiją ir galėtų ten skleisti lietuvišką žodį, veda Benigną. Marija užmirštama, nes jam svarbiau visuomeniniai reikalai (išlaikyti Mažojoje Lietuvoje lietuvybę).

Praeina 20 metų. Per Nemuną atplaukia jaunuolis, vardu Kasparas, kuris, pasirodo, besąs jo ir Marijos sūnus ir papasakoja, kad Marija buvusi apkaltinta raganavimu, nes ji kadaise globojusi eretiką Mažvydą, pagimdžiusi jo sūnų, mokiusi jį rašto iš liuteroniškos knygos, buvusi graži ir į bažnyčią nėjusi kartu su visais. Užtat ir nukankinta. Mažvydas pajunta savo kaltę: kodėl jis užmiršęs mylėtą moterį, kodėl paaukojęs asmeninę laimę didžiai pareigai. Kareiviams išvedus sūnų Mažvydas klumpa prieš kryžių jusdamas, kad jam dabar taip pat sunku, kaip kažkada sunku buvo Dievo motinai ( gal neveltui moterų tokie pat vardai). Dabar jis žiūri pro langą į Lietuvą ir mąsto, kad Lietuva neatleidžia išdavysčių: reikėjo tėvynę laikyti aukščiau už Dievą, o Mariją- už pareigą tėvynei.

Vidinis vyksmas Poetinė drama remiasi vidiniu vyksmu, kuris išreiškiamas monologais. Juose ryškesnė Mažvydo visuomeninė tragedija. Kaip Mindaugas aukojo Lietuvai asmeninę laimę, taip pasiaukojo ir Mažvydas lietuviškam žodžiui. Kad galėtų išleisti pirmąją lietuvišką knygą, jis bėga į Mažąją Lietuvą, Ragainėje pastoriaudamas skleidžia jį. Aukščiau už viską yra pareiga lietuviškam žodžiui, kurį „reikėjo iš mirties vaduoti./ Kuriam pavidalą reikėjo rasti“. Išleisdamas „Katekizmą“ jis tikėjosi kultūriškai suvienyti Mažąją ir Didžiąją Lietuvą. Be to jis neįsivaizdavo savo gyvenimo. Bet įvyko kitaip.

Albrechtas, didysis Prūsijos kunigaikštis, jam pasako, kad šita knyga neš į Lietuvą naują tikėjimą ir taip galbūt pajungs ją kryžiuočių galybei. Geri Mažvydo norai užsimiršus gali virsti išdavyste, vadinasi, mąsto Mažvydas, žodis kaip ir kalavijas turi būti švarus, teisingas, tarnauti laisvei, o ne prievartai. Todėl taip didingai skamba veikalo epilogas, kada Mažvydas su špitolninkais sudeda pirmąjį išmoktą skaityti žodį „Lietuva“. Taigi dramos pabaigoje pagrindinis veikėjas, nebetekęs jam artimiausių žmonių, ir toliau lieka ištikimas visuomeninei pareigai.

„Mažvydo” teatrališkumas „Mažvydas” gali būti laikomas itin teatrališku veikalu. Jame gausu realistinio konkretumo bei vaizdingumo, sceninio aromato, gerų dialogų, taiklių replikų. Just. Marcinkevičiaus „Mažvydas” Valstybiniame akademiniame dramos teatre (1978).

Naudota literatūra Lietuvių literatūros vadovėlis XI – XII klasei (antroji knyga), 2004 m. Lietuvių literatūros skaitiniai XII klasei, 1996 m. „Kūrybos studijos ir interpretacijos”: Justinas Marcinkevičius, 2001 m. Justinas Marcinkevičius. „Dienoraštis be datų” Justinas Marcinkevičius. „Lopšinė gimtinei ir motinai”