Kūčios

Kūčios - tai šeimos šventė, švenčiama gruodžio 24d., Šv. Kalėdų išvakarėse. Ji suartina visus šeimos narius: ir gyvus, ir išėjusius į amžinybę; tai - nakties šventė, kuri prasideda vėlai vakare, susėdus visiems prie stalo, apdengto balta staltiese, o paliktos tuščios vietos byloja apie mirusiųjų prisiminimą ir pagerbimą

Vieni mano, kad Kūčių pavadinimas kilo iš žodžio Kočės (taip buvo vadinamos vėlės), kiti šią šventę kildina iš žodžio “kucija”, kuris reiškė įvairių javų patiekalą, skirtą vaišinti tą dieną apsilankančioms mirusiųjų vėlėms.

Pasiruošimas Kūčioms: Kūčių diena siejama su visapusišku žmogaus dvasiniu ir fiziniu apsivalymu. Žmonės ne tik stengėsi išsivalyti namus, sutvarkyti buitį, išsimaudyti ir apsivilkti švariais drabužiais, bet ir dvasiškai atsigauti, atleisdami skriaudas ir nuoskriaudas, susitaikydami su visasi artimaisiais, baigdami darbus, grąžindami skolas. Nes sėsti prię Kūčių stalo, kur ateina mirusiųjų vėlės, galima tik būnant visapusiškai švariam, be pykčio, blogio, sąžinės graužaties.

Pasirodžius vakarinei žvaigždei, visi sėsdavosi prie stalo. Tada ir prasidėdavo Kūčių vakarienė. Kalendorinių švenčių apeiginės vaišės turėjo pabrėžti kaimo žmogaus stalo turtingumą. Ritualinė gausa galėjo būti išreiškiama tik pagrindinio žemdirbio maisto - duonos buvimu ant stalo. Labai įdomu, kad seniau viena Svarbiausių Kūčių vakarienės apeiginių dalių buvo „kūčių duonos“nešimas aplink namą.

Kūčių stalas ir vakarienė: Kūčių vakarienės stalas buvo ir yra ypatingas. Pirmiausia, jį apdėdavo šienu, kuris primindavo Betliejaus prakartėlę su kūdikėliu, užklodavo balta staltiese, kuri simbolizuodavo tyrumą ir gerumą, uždegdavo žvakes, papušdavo eglių, rūtų šakelėmis, sudėdavo valgius, kurių dažniausiai būdavo dvylika,nes metai turi dvylika mėnesių. Kad jie būtų sotūs, reikia kiekvienam mėnesiui po valgį paruošti.

Visi Kūčių valgiai gaminami be mėsos.Tai prėskučiai su aguonų pienu, žuvis – silkė,lydeka, grybai, rauginti kopūstai, daržovių mišrainės, kisielius, džiovintų vaisių sriuba, žirniai, obuoliai ir, svarbiausia, duona. Po Kūčių vakarienės stalas nenukraustomas, nes maistas paliekamas vėlėms. Nuo Kūčių stalo valgių duodama ir gyvuliams, bitėms nunešamas gabalėlis paplotėlio ar medaus, kad vasarą daugiau medaus prineštų.

Kūčių nakties rimtis, paslaptingumas ir kartu žaismingumas teikė galimybę žmonėms atlikti tam tikrus veiksmus, kuriais jie stengėsi sužinoti savo ateitį: ar geri, laimingi, derlingi, turtingi bus ateinantys metai, ar susilauks vaikų, ar ištekės, ir ar mirs. Burtai ir spėjimai atliekami prie stalo, lauke, miegant, su šiaudais, apavu, vašku, veidrodžiais, žaidžiant „loteriją“.

o pinigas – turtingus ateinančius metus Spėjimai: Jei Kūčių naktį būdavo žvaigždėtas dangus ir žvaigždės susibūrusios krūvomis, buvo tikima, kad kiti metai bus derlingi. Jei pūsdavo stiprus vėjas, žmonės tikėdavosi kitais metais daug riešutų ir obuolių. Burtas: Paimamos trys lėkštės, po viena dedamas raktas, po antra – žiedas, o po trečia – pinigas. Lėkštės sumaišomos ir reikai vieną pasirinkti. Žiedas simbolizuoja meilę, vedybas, raktas – šeimininką savo bute ar name, o pinigas – turtingus ateinančius metus

Vidurnaktį tariamai vykdavo įvairiausi nepaprasti dalykai, neįmanomi kitu metu: prabildavo gyvuliai, vanduo pavirsdavo vynu. Bet niekas neišdrįsdavo eiti į tvartą ir patikrinti, nes neva kas išgirsdavo kalbančius gyvulius, iškart mirdavo. Burtas: Surenkami troboje esančių žmonių batai.Tada juos reikia sudėlioti vieną paskui kitą durų link. Kieno batas atsiremia į duris, tas pirmasis išeis iš namų (kai kur sakoma, kad pirmasis mirs).

Broliai pamigo, Žirgai pabėgo Ei, Kalėda, Kalėda Už girių girių Ugnelė degė Ei, Kalėda, Kalėda Pas tą ugnelę Broliai žirgus ganė Ei, Kalėda, Kalėda Broliai pamigo, Žirgai pabėgo Ei, Kalėda, Kalėda O ir nubėgo Į tėvo dvarą Ei, Kalėda, Kalėda Atvažiav’ važiai Tėvulio važiai Ei, Kalėda, Kalėda Oi ką parvešit, Manį brolaliai Ei, Kalėda, Kalėda Baltų bliedynų, Mergom prausynų Ei, Kalėda, Kalėda (Suvalkieciu liaudies daina)