Valdovo ir žmogaus tragedija Vinco Krėvės dramoje „Skirgaila” Darbą atliko Indrė Treinytė 4c Utenos SAULĖS gimnazija

Vincas Krėvė-Mickevičius - XX a. pr. rašytojas, dramaturgas, prozininkas, politinis veikėjas, profesorius, rinkęs ir skelbęs tautosaką, redagavęs mokslinius ir publicistinius leidinius.

Kūriniai „Šarūnas“ 1911m. „Žentas“ 1922m. “Skirgaila“ 1922m. „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ 1912m. „Raganius“ 1939m. ir kt.

„Skirgaila” Istorinio pobūdžio, keturių dalių, tragedija, paremta XIV a. pabaigos politinės ir ideologinės Lietuvos gyvenimo situacijos. Siužetą sudaro politinė intriga, susipynusi su meilės istorija. Jaučiama stipri dramatinė įtampa, natūrali veiksmo erdvė. Ryškūs charakteriai savo poelgiais sudaro konfliktiškas ir psichologiškai motyvuotas situacijas.

Erdvė Rūsti viduramžių atmosfera; Vilniaus aukštesnioji pilis; Trumpa scena Šventaragio slėnyje;

Laikas XIV a. pab., po Lietuvos krikšto (1387m.). Lietuvos–Lenkijos valdovas – Jogaila, o jo vietininku Lietuvoje paskirtas Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila.

Veikėjai Personažai – savistabos žmonės, pasižymintys psichologiškumu, jų veiksmai motyvuoti, charakterių raida nuosekli ir logiška.

Ona Duonutė – Lydos kunigaikštytė Ona Duonutė – Lydos kunigaikštytė. Trijų valstybių atstovai mato ją kaip naudingą politinį įrankį, manipuliuoja jos jausmais ir ignoruoja jos teises. Iš pradžių tyli mergina, bet pažinusi tikrąją meilę, tampa ori, narsiai gina savo teises. Keleris – riteris. Jis imtai įsimyli Oną Duonutę, todėl tampa mirtinu Skirgailos priešu. Iš pradžių lengvabūdis donžuanas vėliau įvykdo savo priesaiką.

Pagrindinis personažas - Skirgaila Aštraus proto, rūstus ir garbingas valdovas nuslopinęs savyje visus silpnus jausmus. Jis blaiviai vertina istorijos procesus, jaučia permainų būtinybę ir ieško Lietuvai tinkamiausio kelio. Veikėjas yra priverstas rinktis naujas tautos gyvenimo gaires ir kovoti dėl jos išlikimo ne tik su išorės priešais, bet ir su savo aplinka.

Skirgaila nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas atneša žmonėms daug sukrėtimų. Veikėjas teigia ne gražios mirties, bet gyvenimo vertę. Kitus žmones jis vertina ne pagal tautybę ar tikėjimą, bet pagal jų garbingumą, todėl net priešui gali jausti palankumą.

Skirgailos vidinis ir išorinis konfliktai Vidinis konfliktas: Skirgaila suvokia, kad tauta nebegali gyventi pagoniškai, bet nesupranta, kodėl krikščionybę reikia nešti krauju. Sulaukęs pasipriešinimo iš žmonos, dar labiau nusivilia gyvenimu. Neišlaiko ir garbės įstatymo: liepia palaidoti gyvą Kelerį, išsitraukia durklą prieš ant kapo sukniubusią moterį, taip sulaužydamas riterio kodeksą. Išorinis konfliktas: Lietuva turi būti savarankiška valstybė, tad kovoja prieš Jogailą ir Vytautą. Nenori, kad Lydos žemė atitėktų kaip kraitis Mozūrų kunigaikščiui, nes jau ir taip Lenkijai atitenka Volynės ir Podolės žemės.

Kompozicija Kūrinį sudaro keturios dalys su pavadinimais. Krėvė dramos struktūrą kuria pagal dramatinių trikampių modelį: supriešina arba gretina tris personažų tipus, tris požiūrius, likimus ir t.t. Pvz.: kūrinyje yra ryškios trys priešiškos jėgos, kovojančios dėl lietuvos (lietuviai, vokiečiai, lenkai). Dramatizmą sustiprina tai, kad jie nusiteikę priešiškai vieni kitų atžvilgiu, kiekvienoje grupėje išryškėja požiūrių skirtumai.

I dalis – „Tarp dviejų pasaulių“ Du lenkų pasiuntiniai atvyksta atsiimti Volynės ir Podolės žemių, kurios kaip kraitis pažadėtos Jogailai. Atvyksta kryžiuočių pasiuntiniai, kurių tikslas – sukiršinti lietuvius su lenkais siūlant Skirgailai karūnuotis Lietuvos karaliumi. Pilyje įkalinama Lydos kunigaikštytė Ona Duonutė, paskirta Mozūrų kunigaikščiui. Skirgaila pasako, kad jis ims ją į žmonas, bet ne iš meilės, o dėl politikos.

I dalyje yra veiksmo ekspozicija ir užuomazga I dalyje yra veiksmo ekspozicija ir užuomazga. Į pilį susirenka konfliktuojančiuos pusės: lietuviai, lenkai, vokiečiai. Todėl Skirgaila atsiduria tarp dviejų pasaulių: krikščioniškojo ir pagoniškojo. Gretinama romantinė praeitis ir dabartis: praeityje personažai mato žmogaus ir tautos galią, stiprybę, laisvę. Dabartyje viso to nėra - ne dėl pačių lietuvių kaltės, o dėl laiko permainų tarytum savaime viskas nusilpo. Dievai keičiasi, o tauta išlieka, todėl svarbesni už dievus tautai yra jos kalba ir papročiai - kaip tautos gyvybinė esmė, jos kultūrinės gyvasties pagrindas.

Skirgaila provokuodamas polemikos dalyvius naiviais klausimais atskleidžia krikščioniškojo pasaulio tautų nesantarvę ir išryškina po religijos skraiste slypinčius tikruosius lenkų ir vokiečių tikslus. Dabar jis gali konstatuoti tai, ką ir siekė įrodyti: teisingiausias yra krivis, t. y. senosios Lietuvos papročių kodeksas, kurio jis ir yra linkęs laikytis bei juo remtis gindamas Lietuvos interesus. Valdžios vyrams Ona Duonutė yra tik politinis įrankis. Dievai dramoje - politinių principų simbolinė išraiška ir tautiškumo ženklai. Kovos ir konkurencijos situacijoje kiekviena tauta tarytum pasisavina Dievą, paverčia jį savo idėjiniu sąjungininku, ir tik santarvės siekianti išmintis gali prabilti apie vieną pasaulio ir visų tautų Kūrėją.

II dalis – „Aistrų sūkury” Bajoraitė Oligė įsimyli Kelerį. Keleris ateina pas Oną, įsimyli iš pirmo žvilgsnio ir prižada ją išvaduoti iš Skirgailos jį nukaudamas. Oligė, apgauta riterio, praneša Skirgailai apie riterių sumanymą pagrobti Oną iš pilies. Skirgaila įsako suimti Kelerį ir uždaryti į kalėjimą. Šiam pasiseka pabėgti, padedant Stardui. Popas prievarta sutuokia Skirgailą su kunigaikštyte.

Skirgaila, paisydamas Lietuvos interesų, nepaiso jokių žmogiškųjų jausmų. Jo širdis linksta į tai, kas sava, tačiau jis skausmingai suvokia, kad laikai ir papročiai pasikeitė, Dievų valią turi pakeisti žmogaus valia. Keleris, išvydęs tikrąjį grožį pasikeičia. Pasikeitimas sudaro prielaidas dramos tragiškai atomazgai, suteikia kūriniui ryškesnio romantinio kolorito. Romantizmas išaukština meilės galią, kuri keičia žmogų, pažadina moralinį jausmą, sustiprina valią. Taigi Keleris Oną Duonutę ima vertinti kaip žmogų, o ne kaip priemonę, yra pasiryžęs ją ginti ir net paaukoti dėl jos gyvybę. Jam baisi atrodo mintis, kad ši trapi būtybė, galėtų atitekti baisiam pagoniui. Keleris - politinis Skirgailos priešas - tampa jo asmeniniu priešu, konkurentu meilės srityje.

III dalis – „Palūžusios sielos” Mūšyje mirtinai sužeistą Stardą pakrikštija vienuolis Jonas ir ši žinia suglumina Skirgailą. Skirgailai pranešama, kad Keleris nori įsibrauti į pilį. Lemiamas Skirgailos ir Skurdulio pokalbis, po kurio valdovas ima suprasti, kad svarbiausia ne išpažįstama religija, bet žmogaus moralė. Skirgaila nori su kunigaikštyte kalbėtis kaip su žmona, nori, kad ji suprastų jį, bet Ona Duonutė, įsimylėjusi Kelerį, ryžtingai atsisako bendrauti su Skirgaila ir informuoja, kad ji renkasi garbingesnį riterį. Supykęs valdovas pažada jai dovanoti Kelerio galvą.

III dalis reikšminga Skirgailos dvasios permainomis - prasideda herojaus dvasinis ir moralinis žlugimas. Jis išdėstomas tarytum trimis pakopomis. Pirmas lūžis susijęs su svarbiais religiniais pasaulėžiūros principais. Jis įvyksta Stardo mirties ir jo apgaulingo pakrikštijimo scenoje. Žmogus, kurį jis laikė principingu ir patikimiausiu iš savo aplinkos, tarytum išdavė visa, kas buvo vertinga, sudavė smūgį giliausiems kunigaikščio įsitikinimams. Antras lūžis įvyksta, kai Skirgaila tikisi išgirsti krivio Skurdulio patarimą, tiesos žodį, bet Skurdulio apmąstymai jį pribloškia. Pasirodo, nėra nekintančių tiesų ir vertybių, viskas mainosi, dievai yra išaugamas tautos rūbas, tik dieviškoji esmė lieka ta pati. Vadinasi, nėra tokių didelių tikslų, dėl kurių būtų verta kankintis ir kankinti kitus, svarbu nugyventi kuo paprasčiau, kuo taikiau.

Trečioji palūžimo scena - asmeniška, susijusi su Ona Duonute Trečioji palūžimo scena - asmeniška, susijusi su Ona Duonute. Skirgaila ateina pas ją išskėstom rankom ir atvira širdimi, nuslopinęs savo egoizmą. Jis pirmą kartą veikale toks mylintis - atsisakęs svarbių valstybinių reikalų mėgina rasti laimę bent asmeniniame gyvenime. Jis yra pasiryžęs atsisakyti valdžios ir turi naują tikslą, naujus gyvenimo pagrindus - meilę moteriai. Jausmų pasaulyje kunigaikščio valdžia neturi galios. Onai Duonutei ūmus ir niūrus Skirgailos charakteris yra atstumiantis. Juo agresyviau jis elgiasi, juo kunigaikštytė darosi tvirtesnė, o kunigaikščio padėtis - beviltiškesnė. Kunigaikščio bedugnė vis gilėja, ir ją gilina jis pats. Skirgaila vėl užima rūstaus valdovo poziciją. Išryškėja ir nauji charakterio bruožai. Kūrinio pradžioje Ona Duonutė buvo likimo žaisliukas, o dabar dvasiškai yra net tvirtesnė už Skirgailą. Ir jis tai supranta, todėl kaip pralaimėjusiam, bet ambicingam žmogui jam lieka vienintelis kelias - žiaurus kerštas, kuris padėtų bent kiek primiršti skaudų pralaimėjimą.

IV dalis – „Bedugnė“ Keleris patenka į pilį pas Oną Duonutę ir kviečia bėgti kartu. Ji atsisako. Keleris, slėpdamasis nuo Skirgailos patenka į koplyčią, kur pašarvotas Stardas, išmeta lavoną ir pats atsigula į karstą. Šalia karsto atsistoja Šviesusis ir Tamsusis vyrai, simbolizuojantys Kelerio mintis. Skirgaila pastebi, kad karste yra ne Stardas ir įsako užkalti karstą ir laidoti. Skirgailai griežtai įsakius kiemo vidury, ant tako, kareiviai palaidoja gyvą Kelerį.

IV dalis yra atomazga, kurioje tragiškai išsisprendžia visos užsimezgusios intrigos. Senieji dievai neteko galios, o naujieji nepriimtini. Artimi valdovui žmonės miršta arba traukiasi nuo jo. Skirgailos širdyje susikaupia nerimas, jį apima visiška neviltis. Dramos finalas ypač niūrus, dvelkiantis gotikiniu siaubu. Labai svarbios finalinės scenos sąlygiškos veikėjų figūros - Šviesusis ir Tamsusis vyrai, simbolizuojančius Kelerio vidinę kovą tarp gyvybės instinkto ir garbės principų (realybės ir idealo). Ši pasirinkimo situacija, susijusi su žmogaus laisvos valios idėja. Kelerio situacija ribinė - tai esminis žmogaus išbandymas, jo principų ir vertybių patikrinimas. Netekti garbės riteriui yra blogiau už mirtį.

Tema Kaip sunku būti vienišam. Vienišo Skirgailos pastangos suderinti tautos dvasinę sanklodą su naujomis idėjomis, išsaugoti tautos kultūrinę tapatybę ir garbingai įsijungti į Europos valstybių gyvenimą moraliai nužudo herojų.

Pagrindinė mintis Skirgaila turi remtis autoritetingu žmogumi (Stardu, Skurduliu). Žmoniškumas turi būti individų širdyse. Sena yra nebetinkama, tad norint eiti į priekį, reikia siekti to, kas nauja.

Problematika Lietuvos kultūrinio savitumo likimas Europoje. Kaip Lietuvoje po krikšto, visai naujoje situacijoje buvo sprendžiami ištikimybės, tikėjimo, žmoniškumo, valstybingumo klausimai, kaip tų klausimų susipynimas atsispindėjo žmonių charakteriuose.

Pagrindinė vertybė Taurus žmonių tarpusavio ryšys.

Dramos tikslas Atskleisti žmogaus ir valdovo sukrečiančią dramą.

Konfliktai Išorinis – Onos Duonutės ir Skirgailos, nes nesupranta vienas kito; Trijų priešiškų valstybių (Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos), nes skiriasi tikslai. Vidinis – Skirgailos proto ir jausmų. Protu suvokia, kad reikia gelbėti ne senuosius dievus, o tautą, tačiau širdyje jis jaučia pagarbą pagonių dievams. Taip pat ryškūs konfliktai tarp tiesos ir melo, nuoširdumo ir veidmainystės, valstybių ir kultūrų.

Konflikto ir veiksmo šaltinis Dramos pradžioje pavaizduota draminė kolizija – Skirgaila prievarta uždaro pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, vykstančią pas sužadėtinį į Lenkiją.

Tragedijos priežastys Pagonybės nykimo ir krikščionybės įsigalėjimas. Skirgailos charakterio savybės. Stiprių asmenybių (Onos Duonutės, Skirgailos, Kelerio) susidurimas.

Apibendrinimas Skirgaila nemoka suderinti širdies ir proto balso. Jis nemoka mylėti, todėl pasiduoda aklam įniršiui ir žiaurumui, nesugeba valdyti pykčio, todėl keršija. Kunigaikščio vidinis konfliktas neišsprendžiamas, o baigiasi tragedija. „Skirgailos" herojus finale nežūsta, tik apsisuka ir nueina. Šis posūkis - palūžusio žmogaus, o galbūt ir palūžusios epochos judesys.

Keleris morališkai stipresnis prieš kunigaikštį, nes riteris išsaugo moters ir savo garbę, nesulaužo riterio kodekso. Dramos pabaigoje Skirgaila lieka visiškai vienišas. Jis pralaimi kaip valdovas, nes neradęs kelio Lietuvai, planuoja pasitraukti iš valdžios ir užsidaryti pilyje, o užkasęs Kelerį gyvą, pralaimi ir kaip žmogus. Taigi žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį. Skirgailos kitimas: kūrinio pradžioje jis piktinasi kitų negarbingumu, pabaigoje pats yra žiaurus ir negarbingas. Jis išduoda visa tai, ką gynė. Kadangi yra aštraus proto, aiškiai suvokia savo pralaimėjimą. Bedugnė atsiveria jame pačiame, dėl jo paties ypatybių.

Bibliografija XX amžiaus literatūra (V. Kubilius) Dramos pasaulis (P. Česnulevičiūtė) Vincas Krėvė (P. Česnulevičiūtė) Vincas Krėvė: gyvenimas ir kūryba (A. Baltaduonė) Lietuvių literatūros konspektai abiturientui Literatūros teksto interpretacija