Ričardas Gavelis „Jauno žmogaus memuarai”

Biografija Ričardas Gavelis- prozininkas, dramaturgas, publicistas. Gimė Vilniuje 1950 m. lapkričio 8 d. 1968 metais baigė Druskininkų vidurinę mokyklą. 1973 m. VU baigė fiziką .

1973–1977 m. dirbo Mokslų Akademijos Fizikos institute. 1978–1980 m. dirbo žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ bei „Pergalė“ redakcijose. 1992-2002 m. bendradarbiavo dienraštyje „Respublika“, savaitraštyje „Veidas“.

Kūryba Kūryboje svarbus konstruktyvusis– racionalusis pradas: novelių ir romanų kompozicijoje, siužetuose, veikėjų charakteriuose yra daug analitiškumo ir metaforiškumo. Siekiama vaduotis iš provincializmo, įsiterpti į pasaulinį filosofijos, literatūros ir politikos kontekstą. Taip pat kūryboje didelę reikšmę turi Vilnius.  

Parašė apsakymų knygas „Įsibrovėliai“ (1982), „Nubaustieji“ (1987), daug romanų, iš kurių žinomiausi „Vilniaus pokeris“ (1989), „Jauno žmogaus memuarai“ (1991), „Vilniaus džiazas“ (1993).

Apdovanojimai 2000 m. Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos literatūrinė premija už romanus „Prarastų godų kvartetas “ ir „Septyni savižudybės būdai“.

Pirmasis iškilus ir, ne vieno kritiko nuomone, pats meniškiausias R Pirmasis iškilus ir, ne vieno kritiko nuomone, pats meniškiausias R.Gavelio kūrinys yra keturiolikos laiškų romanas „Jauno žmogaus memuarai“ (1991).

Romanas sudarytas iš 14 laiškų Romanas sudarytas iš 14 laiškų. Ironiški ir intymūs laiškai rašomi įvairių profesijų, išsilavinusiems, aktyviems politinio, kultūrinio gyvenimo atstovams, dariusiems įtaką lietuvių tautos mentaliteto formavimuisi. Adresatų sąraše minimos Ortegos i Gaseto, Brežnevo, A.Kamiu, F.Kafkos, V.Mykolaičio-Putino ir kt. pavardės.

Leonas Ciparis yra pagrindinis šio romano personažas. Tai kritiškas kitiems ir ypatingai sau personažas. Būdamas gabus, protingas, atsakingas, jis vis dėlto nėra lyderiaujantis savo aplinkoje. Jis nepasitikintis savimi, kompleksuojantis, bijantis neigiamos aplinkinių reakcijos, išlieka stebėtoju. Dažniausiai stebėdamas iš šalies, priimdamas įvairius sprendimus, jų tiesiog nesiryžta įgyvendinti.

Romanas „Jauno žmogaus memuarai“- tai pasakojimas apie valdžią ir žmogų, stagnacijos pasaulį, į paviršių iškeliami pasikėsinimo „į tautos egzistencijos pamatus“ padariniai. Sunaikinta, bedvasė ir bevalė karta, net jei viskas būtų leista, nieko nesugebėtų daryti ir nieko nedarytų, - tokia yra „Memuarų“ analizės išvada.

Romanas išsiskiria paprastu, aiškiu, glaustu stiliumi. Menininko pasiryžimas sakyti savąją tiesą apie tai, kas vyksta dabar, išgelbėja jo kūrybą nuo vienadienės aktualijos likimo. Amžinai jaunas žmogus joje visais savo gyvenimo ir istorijos tarpsniais ras jei ne išspręstas, tai įžvalgiai įvardytas problemas.