Keliais aspektais aptariamas “Anykščių šilelis”

“Anykščių šilelio” parašymo aplinkybės Atsakas Varnių kunigų seminarijos retorikos dėstytojui, neigiamai atsiliepusiam apie lietuvių kalbą. Lenkų romantikų (A.Mickevičiaus, J.Kraševskio) lietuviškos tematikos kūriniai

3. Tautiškai susipratusių Varnių seminaristų, lietuvių inteligentų (M 3. Tautiškai susipratusių Varnių seminaristų, lietuvių inteligentų (M. Valančiaus) įtaka. 4. A.Mickevičiaus “Pono Tado” gamtos vaizdai. 5. Anykščių krašto gamtos grožis.

“Anykščių šilelis”- romantinė poema Patriotinis sumanymas-apginti gimtąją kalbą. Gimtojo krašto praeities ir dabarties antitezė. Praeities idealizavimas. Gamtos vaizdais atskleidžia epochos nuotaikas ir lūkesčius. Šventoji

4. Peizažas padeda išreikšti kilniausią jausmą-tėvynės meilę. 5. Tautosakiniai motyvai poemoje (pasakų, padavimų elementai, patarlės ir priežodžiai). 6. Pasaulėjautos giedrumas, veržlumas, emocingumas.

Miškas ir lietuvis 1. Miškas- šventovė, teikianti malonumą, ugdanti dvasią, kūrybines galias bei žadinanti tyriausius jausmus: Vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria/ Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai :/ Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!

Miškas ir lietuvis 2. Lietuviai nuo senų pagonybės laikų garbinę mišką, jį tausoję. Matomi vidiniai ryšiai su ir mišku. Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę,/.../ Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,/ Taip visados raminęs, visados mylėjęs.

Miškas ir lietuvis 3. Miškas žmogų stichinių nelaimių, kovų, politinių represijų laikotarpiais gelbėjęs, ne tik buitines reikmes tenkindavęs. Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių,/ Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių, / Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių, / Kožnam mete dėl kožno - visokių gerybių.

Miškas ir lietuvis 4. Galiausiai lietuvius užvaldo godumas. Iš miško galima užsidirbti pinigų, dingsta miško šventumas: Proanūkiai vežimais miestelin vežioję;/ Po keturias dešimtis vežimų pardavę,/ Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę. /../Ė tai vis dėl arielkos daugiausia išleidę: Visi buvę kaip žydų šeimyna pasleidę.

Miškas ir lietuvis 5. Pagaliau šilelį visiškai išnaikino „kučmeisteriai", caro biurokratinės administracijos atstovai, o lietuviai jo negynė. Atvažiavo kučmeistras, šilą apžiūrėjo,/ Ravus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo,/ Ir paganią ažgynė, ir grybaut ažgynė;/ Slapta pardavinėjo ir par naktis skynė.

Miško naikinimo pasekmės Egoistiškas, savanaudiškas žmonių elgesys visiškai sunaikino mišką: Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti/ Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti. Miško naikinimo vaizdais daromos aliuzijos į tautos gyvenimą, reiškiamas protestas prieš socialinę ir tautinę priespaudą. Miško likimas yra paralelė ir visos tautos dramatiškam likimui: Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo./ Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,/ Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.

A.Baranausko “Anykščių šilelis” ir V.Krėvės “Skerdžius” Abu kūrinius jungia gamtos ir žmogaus darna, itin glaudūs ryšiai. Vinco Krėvės kūrinio pagrindinis herojus Skerdžius mišką laikė Dievo dovana visai gyvasčiai, tikėjo, kad Dievas yra visoje gamtoje ir kiekvienas gyvas augalas yra mažas stebuklas. Skerdžius žinojo, jog žmogus nėra atsiejamas nuo gamtos, kaip antai jį ir Grainio liepą siejo glaudus ryšys: jeigu bus nukirsta liepa, mirs ir jis.

Skerdžius visada pabrėždavo nuo gamtos nusigręžusiems kaimo žmonėms, jog “ne sodinti girią reikia, bet mylėti”. Kaip sakoma “Skerdžiuje”: “Kaipgi gali būti gera, kur nėra miško! Be miško suskursta žmogus. Čia tau ir kuoja pašvokščia, ir epušės lapais paskambina, ir eglė pasiūbuoja.”

A.Baranausko “Anykščių šilelis” ir S.Daukanto “Būdas” Kūrinius jungia aprašyta Lietuvos krašto gamta, jos grožis ir didybė, skatinusi vienytis visą lietuvių tautą, užguitą carinės Rusijos. “Būde” pateikiama turtinga Lietuvos gamta: “neišžengiami pušynai, eglynai, beržynai”, “lazdynai, alksnynai, blendynai”, “ežerai tyvuliavo”, “upėmis ir tiktai upelėmis išvagota’. Galima įžvelgti ir tai, jog “Būde” girių vaizdai yra kiek hiperbolizuoti: “Neišžengiami pušynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais suaugę niūksojo ir visi vienų viena giria buvo, „amžiną naktį darė, ir kame ne kame tiktai tose tamsybėse saulė spindulėlis spygsojo.“ “Žmogus tenai žingsnio žengti negalėjo, bet ropoti turėjo per gulinčias drūktas drūktesnes sankritas”.

Kaip ir Baranauskas, S.Daukantas savo istoriniuose veikaluose pabrėžia, kad miškas lėmęs lietuvio gyvenimą, būdą, charakterį. Miškas skatinęs lietuvių vienybę, nes užguiti lietuviai tik ir tegalėjo didžiuotis didingais miškais, ne kartą gynusiais ir apsaugojusiais juos nuo priešų.

Tautosaka poemoje 1. Stebuklinė pasaka “Eglė- žalčių karalienė”: ”Čia ąžuolai ir uosiai prie eglių sustojo,/ Lyg tartum čia žaltienė patį apraudojo...” 2. Pasaka apie sedulėlę: “Savo seserį skundžia liekna sedulėlė”. 3. Daina apie baravyką- “grybų pulkaunyką”.

Sedula

Pasaka apie sedulėlę Buvę dvi seseri. Atjoję piršliai. Abi graži, abi tekėti akvati. Jaunikis negalėjęs išsirinkti, atsidavęs ant motinos. Motina išsiuntusi uogų rinktų, kad kurioj pirma aukšlelį pririnksianti, toj tekėsianti. Jaunesnėja pririnkus. Vyresnėja pavydėdama ją ažmušus, po velėna pakišus.Toj vietoj sedulė išdygus. Vyresnėja, niekam nesisakydama, ką padarė,ištekėjus. Turėjus sūnų muzikantą. Atsitikę kartą važiuoti veselijai keliu pro aną sedulėlę. Muzikantui smičius palūžęs. Nesą ko daryt. Tai ir pasilaužęs aną sedulėlę, susilenkę smičių. Bet kaip ėmęs skripkuot — dyvai!— skripka žmogaus balsu ir raiškiais žodžiais ėmus verkti ir rentaut visą aną istoriją. Tai tenai ne sedulėlės būta, bet anos jaunės užmuštosios seserės. Ir taip visa tiesa aikštėn išėjus.

4. Padavimas apie Puntuko akmenį: “nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios, ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios...”. 5. Onommatopėjos:Čia paupėj “ri-u, ir-u, r-iu’ tilvikas sušuko”. 6. Liaudies medicina: ”saldų medų daręs, ligas visas lietuvių su prakaitu varęs”.

Raiškos tobulumas Asociacijos su buitimi ir aplinka. “Voveruškų leikelės”, grybų pulkai-sodybos... Dinamiški miško vaizdai. “Uogienojai uogas išsirpusias kelia”, “grybai marguoja, kyši auga , dygsta”. Žodžio taupumas ir talpumas. “Šakom kekes riešučių lazdynai iškėlę atokaitoj brendina”, - vos 7 žodžiai. Tapybiškumas (spalvos- “rausvos, melsvos, pilkos umėdės”, žali ėgliai), faktūra (“musmirės raupuotos”), forma (baravykas- “platus, storas, paspūtęs”)