Veiverių Tomo Žilinsko gimnazija Salomėja Nėris Darbą atliko: IVb g. klasės mokinė Viktorija Spūdytė Veiveriai, 2014 m.

Turinys Salomėja Nėris; Biografija; Kūrybos bruožai; Biografinis kontekstas; Literatūrinis kontekstas; Lyrikos savitumas; Srovės; Temos; Pagrindiniai eilėraščių rinkiniai; „Prie didelio kelio“; „Diemedžiu žydėsiu“; Rinkinių apibendrinimas; Išvados; Literatūros sąrašas.

Salomėja Nėris Salomėja Nėris – XX a. žymiausia lietuvių poetė lyrikė, subtiliausiai perteikusi moteriškąjį pasaulio jutimą, gyvenimo džiaugsmą ir skausmą. Savo jausmo grynumu, melodingumu ji yra tikra čiulbanti lakštingala, nesudėtinga minties gelmėmis, bet patraukianti širdies atvirumu. Tačiau S.Nėries įsipainiojimas į bolševikų pinkles ir duoklės komunizmo propagandai atidavimas meta dėmę jos asmeniui ir kūrybai.

Biografija Salomėja Nėris (Bačinskaitė-Bučienė) gimė 1904m. spalio 17d. Kiršų kaime, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Nuo 1918m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1919m. persikėlė į Vilkaviškio "Žiburio" gimnazijos ketvirtą klasę. Gimnazijoje pasižymėjo kaip dailininkė ir poetė, dalyvavo ateitininkų kuopos veikloje. Kauno universitete studijavo lietuvių ir vokiečių filologiją, pedagogiką. Baigusi dirbo mokytoja Lazdijuose, Panevėžyje, Kaune.

Biografija 1936m. pab. ištekėjo už skulptoriaus Bernardo Bučo ir gyveno Paryžiuje iki 1937m. 1927m. išleistas pirmasis poezijos rinkinys „Anksti rytą“. 1938m. išleistas gražiausias poezijos rinkinys „Diemedžiu žydėsiu”, už kurį poetei paskirta Valstybinė literatūros premija.

Biografija 1940m. ji buvo paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat buvo išrinkta į delegaciją vykti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą Stalino garbei. 1945m. išleistas karo metų eilėraščių rinkinys „Prie didelio kelio“. Kilus karui, S.Nėris buvo išvežta į Rusiją. 1944m. grįžo į Kauną, bet sunkiai susirgo ir mirė Maskvos ligoninėje 1945m. liepos 7d. Palaidota Kaune, Kultūros muziejaus sodelyje, perlaidota Petrašiūnų kapinėse.

Kūrybos bruožai Jos kūryba – išpažintinė lyrika. Itin atvirai reiškė savo asmeninius jausmus. Lyriniam subjektui yra svarbus ryšys su gimtąja žeme. Ankstyvojoje lyrikoje atsiveria meilės lūkesčiai, jaunystės polėkis. Vėlyvojoje lyrikoje ryškėja kontrastingas pasaulis, o laimė, meilė yra trapi. Lyrikoje juntamas ypatingas žmoniškumo atspalvis – motiniškumas.

Kūrybos bruožai Paskutiniame rinkinyje dažni vienišumo, skausmo, tėvynės ilgesio motyvai.   S. Nėries eilėms būdingas melodingumas, apmąstymai. Karo metų lyrikoje sukuriama stipri troškimo grįžti įtampa, ypač skaudus, dramatiškas namų praradimo motyvas.

Biografinis kontekstas Rašydama apie moters likimą, S. Nėris rėmėsi savo motinos paveikslu. Karo metų lyrikoje išsiskiria namų pasiilgimo, paprasto ryšio su artimais žmonėmis motyvai. Meilės motyvai atsiranda S. Nėriai įsimylėjus arba praradus meilę. Todėl meilė visokia: kantri, veržli, pikta, įžeidžiama, aštri. Nuolat kartojasi jos lyrikoje jūros paveikslas. Draugavo su Pijum Glovackiu, kuris buvo ilgą laiką kalinamas. Eilėraštis ,,Laiškas į kalėjimą“ skiriamas jam. Upelė Širvinta, diemedis minimi S. Nėries eilėraščiuose, nes tokioje aplinkoje ji augo.

Literatūrinis kontekstas Dažnas dangaus motyvas, kaip ir kitų rašytojų kūryboje. Putinas tėvynėje išskyrė kalnelį – Aušrakalnį, S. Nėris – upelę Širvintą. Kultūros ašis yra medis, kuris aptinkamas daugelio rašytojų kūryboje. Dažnas moters likimo motyvas, kaip ir kitų poečių, ypač J. Degutytės. 

Lyrikos savitumas Eilėraštis beveik visada prasideda nuo gamtos vaizdo ar detalės. Poetinis vyksmas beveik visada vyksta gamtoje arba jos fone: atrodo, kad gamta galima išreikšti viską. Eilėraščiuose dėsningas kontrastas. Mėgstami deminutyvai. Ryškus žmogaus ir gamtos ryšys.

Srovės Ypač ryškus neoromantizmas: pabrėžiamas gamtos grožis, lyrinis subjektas atviras, artimas gamtai. Derinamos realistinės detalės ir simboliai (,,Diemedžiu žydėsiu“), ryškūs tautosakos ženklai ir motyvai.  Salomėja Nėris save aiškiai ir sąmoningai laikė romantizmo atstove. Rinkinyje ,,Per lūžtantį ledą“ reiškiasi kaip romantikė. Yra šiek tiek simbolistinės kūrybos bruožų: gyvenimas žemėje tik akimirka amžinybėje, gyvenimo ir idealų prieštaravimas; karo metų lyrikoje yra realizmo srovės bruožų.

Tema Citata Kūrinys Meilė ,,Tai virpėjo lapas klevo / Nuo svaigių nakties bučinių. <...> Meilės viešnios išvažiavo - / Kam tą vakarą nūdien miniu?“ ,,Mažoji mano geiša“, ,,Motutės ašaros“ Tėvynė „Ilgu be tėvynės,/ Nyku be savų!“ ,,Atlanto nugalėtojui“, ,,Tu nubusi“, ,,Sūnus palaidūnas“ Jaunystė „Jaunystė švaistėsi žaibais -/ Nūnai jau vasara nunoko -/ Tu gal stebėsiesi labai,/ Kad aš gyvent lig šiol nemoku?“ ,,Nepažįstamai draugei“, ,,Ant laukinio žirgo“

Tema Citata Kūrinys Vienišumas „Sumindyta smilga nulinksta -/ O kurgi tu, džiaugsme pernykšti?“ ,,Keleivis“, ,,Klajūnėlis“, ,,Amžinas keleivi“, ,,Pavasaris kalėjime“. Motinystė ,,Saulės auksaplaukis / Krykščia man ant kelių“ ,,Saulės kūdikėlis“ Laikinumas „gyvybės ratas yra amžinas, o žmogaus gyvenimas – tik akimirka“ ,,Diemedžiu žydėsiu“, ,,Alyvos“, ,,Aš nenoriu mirti“, ,,Baltas takelis“ Laisvė „O juk ateis diena,/ kad nebegaus patrankos“ ,,Bangų barami“, ,,Visur aš ją matau“, ,,Ledinėj dykumoj“

Pagrindiniai eilėraščių rinkiniai „Anksti rytą“ 1927m. „Pėdos smėly” 1931m. „Per lūžtantį ledą“ 1935m. „Diemedžiu žydėsiu” 1938m. „Prie didelio kelio“ 1945m.

„Prie didelio kelio“ Rinkinį sudaro karo meto eilėraščiai, atsiradę iš meilės, ilgesio, kančios. Knygoje yra šeši skyriai, atskirti epigrafais. Visame rinkinyje vyrauja skausmo, netekties, žmogaus būties trapumo, laikinumo temos. Dažnas vienišumo, apleistumo motyvas reiškiamas našlaitės, benamės, raudotojos, klajūnės įvaizdžiais. Kelio motyvas rinkinio eilėraščiuose atsiveria ne tik kaip žmogaus, bet ir visos tautos likimo simbolis.

Sektorius Eilėraštis Citata Pirmame sektoriuje perteikiama lyrinio subjekto būsena – nusižeminimas, skausmas, neviltis. „Tolimas sapnas“ „Tebūna jai atleista,/ Nes daug jinai mylėjo“. Antras skyrius prasideda lūžio ženklu. Šis epigrafas sustiprina liūdesio motyvą. „Prie didelio kelio“ „Naktis temsta. Žvakė gęsta/ Plunksnelė nulūžo“, „O liūdesiai gūdūs kelių didelių“, „Mano gimtą brangią žemę/ priešai plėšia“. Trečio skyriaus pagrindinė tema – meilė Lietuvai, Tėvynei. „Už gyvybę tu brangesnė“ „Už gyvybę tu brangesnė,/ Širdyje kur plaka./ Tas te gali pasigesti,/ Kas tavęs neteko“. Ketvirtame skyriuje ryškus dramatiškas žmogaus ryšys su gimtąja žeme, juntami žmogaus trapumo, prisiminimų motyvai. „Dainuok, širdie, gyvenimą“ „Grįžkit!“ „Dainuok, širdie, gyvenimą,/ Padangę saulėtą ir gryną“. „Grįžkit mano dienos žalios,/ Grįžkit atgalios“.

Sektorius Eilėraštis Citata Penkto skyriaus epigrafas grąžina į tėviškę, į namus, veda nuo saulėto ryto prie rudens. „Oi, šlavė šlavė/ Vėjas kiemužėlį“ Svarbiausi paskutinio skyriaus eilėraščiai: šiurpiai atviras, ilgesingas, tautosakiškas. „Mes eiliniai“ „Negesk, žiburėli“ „Lauk manęs“ „Guldėm galvas po tankais sunkiais,/ Žemę patręšėm gyvu krauju“. „Koks tolimas varganas kelias/ Tėvyne, sugrįžti tavęs“. „Lauk manęs pavakary Vėtroj prie obels“.

„Diemedžiu žydėsiu“ Pagrindinė tema – žmogaus ir gamtos vienybė, meilės atsisakymas dėl amžinybės. Poetė vaizduoja mirtį kaip gyvybės susiliejimą su gamta, kad pratęstų žmogaus dienas augalo žydėjime. Daug iš socialinio jautrumo kilusių eilių, didmiesčio ir jo kultūros paveikslų. Eilėraščio vaizdas be smulkmenų, skaidrus: atrinktos tik kelios detalės, į jas nukreipiama visa minties energija. Rinkinyje itin stiprus motinystės patyrimas, moteriškas žvilgsnis į pasaulį.

Rinkinių apibendrinimas “Prie didelio kelio”- tai karo metų eilėraščių rinkinys. Jame poetė itin išryškina skaudų savo klaidų apmąstymą, tėvynės, kalbos, artimųjų ilgesį. Namų ilgesio emocija pinasi su privalomo optimizmo ir privalomų temų eilėraščiais kūrimo laikotarpiu. “Diemedžiu žydėsiu”- tai svarbiausias poetės rinkinys. Rinkinyje itin stiprus motinystės patyrimas, moteriškas žvilgsnis į pasaulį. Eilėraštis artimas liaudies dainai, vaizdas skaidrus.

„Ji – lyg alsavimas, lyg plakantis pulsas, lyg natūralus žmogaus jausmų ir minčių tekėjimas, šviesiausiomis praregėjimų ir visos būties gelmės pajutimo akimirkomis, kai nejunti nei žodžio, nei formos, kai visa tai vienintelė galima išraiška ir vienintelė įmanoma kalba. Tokia yra jos žodžio ir poetinės vizijos jėga.“ Alfonsas Maldonis

Literatūros sąrašas www.anthology.lms.lt www.llti.lt www.lrt.lt www.katekizmas.group.lt www.salomejaneris.wordpress.com

Ačiū už dėmesį