VINCAS KRĖVĖ (1882 – 1954)

BIOGRAFIJA Vincas Krėvė (Mickevičius) - universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą, jungęs savo tautos ir Rytų išmintį, istorinių veikalų kūrėjas, Biblijos interpretatorius, literatūrinio folklorizmo pradininkas, plačios stilistinės amplitudės rašytojas.     Vincas Krėvė - Mickevičius gimė 1882m. spalio 19d. Subartonoų kaime, Alytaus apskrityje. Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl tą pavardę rašytojas pasirinko slapyvardžiu. Ilgą laiką vadinosi dviguba (V.Krėvė-Mickevičius) pavarde, o Amerikoje ir oficialiai vadinosi tik V.Krėve.     V.Krėvė mokėsi pas kaimo mokytoją ir Merkinės mokykloje. Dar pasimokęs privačiai Vilniuje, Petrapilyje išlaikė 4 gimnazijos klasių egzaminus ir 1898m, įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Nejausdamas pašaukimo, iš seminarijos po dviejų metų išstojo. 1904m. V.Krėvė įstojo į Kijevo universitetą, studijavo filologiją. 1905m. universitetas buvo uždarytas, V.Krėvė persikėlė į Lvovo universitetą Galicijoje (Austrijoje), nenutraukdamas ryšių ir su Kijevo universitetu. 1908m. baigė Lvovo universitetą filologijos daktaro laipsniu, išlaikė egzaminus ir Kijevo universitete, buvo pakviestas ruoštis profesūrai. Dėl mažo atlyginimo iš universiteto išėjo ir išvyko į Užkaukazį, į Baku miesto gimnaziją dėstyti rusų kalbą ir literatūrą. 1913m. Kijevo universitete apgynė disertaciją ir gavo lyginamosios kalbotyros magistro laipsnį. 1919m. V.Krėve buvo Lietuvos atstovu Azerbaidžane.     1920m. V.Krėvė grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje sekretoriumi, profesoriavo Lietuvos universitete, humanitarinių Mokslų fakultete. 1925-1937m. V.Krėvė buvo to fakulteto dekanas, redagavo fakulteto mokslinius leidinius bei literatūrinius žurnalus. V.Krėvė aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame, politiniame gyvenime. 1940m. bolševikams okupavus Lietuvą, V.Krėvė buvo ministru vadinamojoje Liaudies vyriausybėje, bet greit iš tų pareigų pasitraukė. Pasitraukęs iš politikos, dirbo Vilniaus universitete, buvo paskirtas Lituanistikos instituto direktoriumi. 1941m. buvo Lietuvos Mokslų akademijos prezidentu.     1944m. V.Krėvė pasitraukė į Vakarus: kurį laiką gyveno Austrijoje. 1947m. persikėlė į Ameriką, apsigyveno Filadelfijoje. Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbas ir literatūrą. Mirė 1954m. liepos 7d.

KŪRYBOS YPATYBĖS Vincas Krėvė-Mickevičius, prozininkas ir dramaturgas, savo raštais sukūrė Lietuvos legendą, kuri XX a. pradžioje teikė stiprių impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo kūrybai, atgaivino Lietuvos valstybingumo idėją. Romantiški Krėvės raštai nustelbė tikrąją, kur kas proziškesnę Lietuvos istoriją; meniškai įtaigiai ir talentingai pavaizduota tautos praeitis lietuviams tapo nacionaliniu epu, kurio valstietiškoji kultūra neturėjo ar buvo praradusi. Rašytojas priminė tautai jos karių ir valdovų laikus, išnykusius Lietuvai nepalankioje istorijoje. Krėvė gimė ir išaugo Dzūkijoje, Subartonyse - pasakomis, legendomis bei padavimais apipintoje vietovėje. Gimtasis kraštas, jo spalvingų charakterių žmonės ir turtinga tautosaka įkvėpė rašytojo kūrybinę vaizduotę, tapo didžiuoju gyvenimo mitu - legendine „Dainavos šalimi". Kaip ir jo dramų vaidilos ir kriviai, Krėvė buvo savotiškas Lietuvos dainius ir žynys, romantiškais kūriniais siekęs prikelti praeities milžinų dvasią. Lietuviškos dvasios Krėvė ieškojo tautosakoje, liaudies išmintyje, taip pat ir Rytų filosofiniuose, religiniuose tekstuose, atrasdamas juose panašumo su lietuvių tikėjimais bei senojo kaimo žmogaus pasaulėjauta. Šalia tradicinės valstietiškosios literatūros vertybių - Donelaičio, Žemaitės, Vaižganto kaimo buities vaizdų, graudoko žemdirbio gyve­nimo poetizavimo, darbštumo ir kuklumo garbinimo - Krėvė iškėlė herojiškąjį ir dvasinį tautos egzistencijos aspektus: vaizdavo arba praeities didvyrius, arba kaimo išminčius. Pagal tematiką ir perso­nažo tipą Krėvės kūrybą galima skirstyti į dvi grupes.

Pirmojoje kuriama romantinė Lietuvos vizija, herojiškas, maištingas personažas. Tautosakos stilistika paremti poetiški „Dainavos šalies senų žmonių padavimai" (1912) vaizduoja lietuvių kovas su kryžiuočiais, išaukština pasiaukojimą dėl tėvynės, laisvės siekį, taip pat meilės jausmus, asmeninės laimės ryžtingą siekimą. Padavimams artimoje dramoje „Šarūnas" (1911) kuriamas išdidaus, nesusitaikančio su aplinka herojaus paveikslas. Drama „Skirgaila" vaizduoja XIV-XV a. kovas dėl Lietuvos valstybingumo; joje svarbios pareigos ir jausmo, valdovo ir žmogaus psichologinės prieštaros. Krėvės draminei kūrybai būdingas maksimalistiškas ir konfliktiškas, romantinių demoniškumo bei antžmogio bruožų turintis personažas. Antroje - ramybe bei išmintimi dvelkianti Krėvės proza. Apsaky­mų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj" (1921-22) ir apysaka „Raganius" (1939) vaizduoja tuometinį kaimo gyvenimą. Šie kūriniai turi realiz­mo bruožų, tačiau už tikroviškų vaizdų sistemos slypi archetipinės (amžinosios) gyvenimo reikšmės bei mitologinis pasaulio įprasmi­nimas. Senieji personažai („bedievis" Vainorus, „raganius" Gugis, skerdžius Lapinas) - civilizacijos nepaliesti kaimo išminčiai. Jie nėra linkę dirbti tradicinius žemdirbio darbus, kur kas mieliau filosofuoja, klausinėja apie Dievą, apie gyvenimo prasmę, ieško tiesos. Autorius žavisi jų naivia išmintimi, panteistine pasaulėjauta (Dievo ir pasaulio sutapatinimu). Įsiklausantis į aplinką žmogus suvokia esmines būties tiesas, yra tvirtas ir pasitiki savimi. Sutapdamas su gam­ta jis tarytum susijungia su dieviškąja pasaulio esme ir pats įgyja dieviškumo reikšmę.

Žmogaus būties klausimus Krėvė apmąsto dar vienoje - orientalistinių kūrinių grupėje, kurią sudaro „Rytų pasakos" (1930; svarbiausias tekstas - budistinės tematikos apysaka „Pratjekabuda"). Filosofines paraboles primenančiuose kūriniuose rašytojas išaukština žmoguje slypinčias dvasines galias, teigia absoliutaus, pačią mirtį įveikiančio pažinimo idėją. Tautos ir individo, dieviškumo ir žmogaus problemas rašytojas svarsto epiniame veikale „Dangaus ir žemės sūnūs" (1949-61, 2 d.). Tai bibliniais mitais paremtas dramatiškas veikalas. Jame rašytojas, gyvenantis toli nuo tėvynės (JAV, Pensilvanijoje), mėgino apmąstyti XX a. Europos tautų didžiuosius politinius bei socialinius sukrėti­mus, tačiau kūrinio užbaigti nespėjo.

PERSONAŽŲ YPATYBĖS 1. Kūrybos centre - stiprios asmenybės, galinčios ne tik aukotis dėl kitų, bet ir mesti iššūkį stipresniems už save, netgi dievams (dramų personažai Šarūnas ir Skirgaila). 2. Krėvė pirmasis lietuvių literatūroje pavaizdavo individualią asmenybę, suabejojusią visuomeniniais idealais ir susitelkusią į asmenines problemas. a) Jo personažams svetimas paklusnumas autoritetams, o laisvė ir galėjimas elgtis pagal savo norą - didžiausia vertybė. Tolerancijos ir meilės savo artimui principas nugali visas kliūtis paskutinėje „Raganiaus" novelėje, o meilės stoka daro žmogų žiaurų ir piktą „Šarūne" ir „Skirgailoje". Nėra meilės - nėra ir laimės, - pasakytų ir padavimų narsus kunigaikštis, ir senas kaimo skerdžius Gugis („Raganius"), net ir pačiu savimi nusivylęs Judas („Dangaus ir žemės sūnūs"). b) Kri­tinę gyvenimo akimirką Krėvės personažai ima maištauti prieš kažkieno nustatytą tvarką. Nesvarbu, ar jų maištas reikalauja daugelio gyvybių („Šarūne" nesiskaitoma su niekuo), ar tėra komiškas ir greit išblėstantis ( Dvainis sekmadienį per pačias mišias kerta mišką) - vis viena tai ėji­mo „Prieš srovę" situacija, kuri labai domino Krėvę. (Prisiminkite romantizmo herojų - laisvą, išdidų, dažnai vienišą, atstumtą visuomenės.) Net taikius kaimo skerdžius Lapiną (apsakymas „Skerdžius") ir Gugį (apysaka „Raganius") galima laikyti savotiškais pasyviais maištininkais, nes jie savo gyvenimo būdu, skelbiamomis vertybėmis išsiskiria iš visos kaimo bendruomenės lyg kokie atstumtieji, „užribio" žmonės (neturi kaip kiti sukaupę turtų), bet kartu visą laiką yra kaimo dėmesio centre, nes jų nešabloniškas mąstymas, netradiciniai sprendimai stebi­na inertiškai mąstančius kaimiečius ir kursto aistras. c) Taigi skirtingus žanrus ir tematiką vienijo tos pačios idėjos, kurias visą gyvenimą Krėvė siekė įkūnyti savo kūriniuose.

Labiausiai V.Krėvė mylėjo savo vaikystės kaimą, paskendusį miškuose, apsuptą ežerų ir kalvelių. Apsaltymų rinkinyje "Šiaudinėj pastogėj" ir novelių apysakoje "Raganius" iškyla spalvingas ir konkretus XIX a.pb - XX a.pr Dzūkijos kaimo paveikslas. V.Krėvė neįdealizavo kaimo, tačiau žmonėse ieškojo taurumo, šviesos, rašytojui rūpėjo principai, gėrio ir grožio supratimas. Poetiškiausiai rašytojas vaizdavo senius ir vaikus. Jie traukė patirties turtingumu, mąstymo originalumu (seniai) ir nemeluotu nuoširdumu (vaikai). Jie išlaikę natūralią prigimtį, būdingą kaimo žmogui. Meniniu požiūriu vertingiausi apsakymai "Skerdžius", “Bedievis”, "Antanuko rytas", “Silkės”, "Bobulės vargai", "Galvažudys”. Labiausiai V.Krėvė vertino žmogaus pasaulio vienybės suvokimą, artumą gamtai. Plačiau aptarkime žmogaus ryšį su gamta apsakyme "Skerdžius". Senosios kartos žmonių psichologijoje buvo likę nemaža mitologinio gamtos reiškinių suvokimo. Gamta žmogui atrodo gyva, jaučianti kaip žmogus, Lapinas tiki, kad nupjauti medį - vis tiek kaip žmogų užmušti. Su gyvulėliais jis taip susigyvenęs, kad į juos kreipiasi vardais, bara, moko. Gamta žmogui atrodo protingas, gyvas sutvėrimas, tik mokėk jį stebėti, mylėti ir juo džiaugtis. Be gamtos žmogus neįsivaizduoja savęs, gyvenimo. Lapinas stebisi, kad žmogus gali be miško gyventi "Be miško suskursta žmogus" - sako skerdžius. Skursta siela, mažėja jautrumas. Todėl Lapinas dažnai pasakoja vaikams apie miškus, raistus, senovėje buvusius. Jis myli mišką, bet ne todėl, kad per dienas jame būna, gyvulėlius gano, o todėl, kad jo sąmonėje gyvas senolių požiūris į gamtą. Gamta atrodo pilna paslaptingos galios, kitokių būtybių. Toks gamtos suvokimas davė pradžią tautosakai - pasakoms, padavimams. Vaikams Lapinas seka pasakas apie laumes. Lapinas nepripažįsta religijos dogmų, kurios svetimos valstiečio natūraliam pasaulio suvokimui. Lapinas laimingas, kai aplink save mato ir jaučia mišką: “Be miško niekur nėra gero, net jei ir Amerika ten būtų," - kalba Lapinas. Savo gyvenimą jis susieja su liepa - miršta jis kaip tikras gamtos vaikas. Patikėjęs čigonės pranašyste, kad gyvensiąs tol, kol stovėsianti Grainio liepa, skerdžius suserga ir numiršta, liepą nukirtus. Lapinas save įjungia į gamtą, pasijunta gamtos dalele. Visą gyvenimą praleidęs gamtoje, Lapinas tampa tikru gamtos vaiku. Gamtos vaizdai apsakyme kuria nuotaiką, veiksmo foną. Gamta padeda atskleisti žmonių charakterius, veiksmo aplinkybes. Rašytojas, kaip ir jo kūrybos žmogus, moka įsijausti į gamtą, kuria gyvą peizažą, nors "gryno" peizažo, kuris būdingas Žemaitei, V.Krėvės kūryboje palyginti nedaug.