VINCAS KRĖVĖ 1882 – 1954 Paruošė Rokas Rabeckas ir Remigijus Datenis Molėtų gimnazija

Vaikystės dangus Dangų, į kurį mėgdavo žiūrėti, Vincas Mickevičius, būsimasis Krėvė, išvydo 1882m.spalio 19d. Dzūkijoje, Subartonių kaime (Varėnos krašte). Dzūkija V.Krėvei yra ne tik gimtoji vieta, gimtoji tarmė, tai ir jo dvasios, jo kūrybos erdvė. Jis augo tarp žalių Dzūkijos pūšynų, šviesių smėlynų, senų kapinių su aukštais drožinėtais kryžiais tarp mėlynų upių ir ežerų.

Būsimojo rašytojo tėvas, Juozas Mickevičius, buvo savotiškas žmogus: nagingas, sumanus, darbštus, bet kartais suktas ir neteisingas

Motina Rozalija Kinderaitė-Mickevičienė buvo švelni, jautri, labai gera vaikams ir aplinkiniams

Vincas buvo nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo, tamsiai mėlynų didelių akių, aukštos kaktos ir susimąsčiusio veido. <...> Iš tėvo paveldėjo atkaklumą, užsispyrimą, nusistatymą pasiekti užsibrėžtą tikslą, kad ir kaip sunkiai pasiekiamą. O visas kitas charakterio savybes buvo perėmęs iš mamos. Iš pat mažens vaikas pasižymėjo tylumu, paklusnumu, gerumu ir nuolaidumu. O taip pat jau vaikystėje stebino gera atmintimi.

Ak,ta gražioji troba, baltas pečius, medinis kibiras, puodai, šaukštai Ak,ta gražioji troba, baltas pečius, medinis kibiras, puodai, šaukštai...Čia ir gimė Vinculis, čia jis bėgiojo, pradėjo pirmas raides pažinti...Būtent čia, geriau įsižiūrėjus, galime pamatyti ir "Antanuką", susirangiusį ant pečiaus, bijantį, kad jam "pirštuką kirminas nugrauš"...Čia gimė "Bobulės vargai“ ir...

Gyvenimo Žemė Jau pradžios mokykloje buvo matyti, kad Vincukas labai gabus, tad tėvas nusprendė jį mokyti tikėdamasis sulaukti kunigo. Bet kunigu jis netapo. Studijavo universitetuose, tapo filosofijos ir lyginamosios kalbotyros specialistu. Kijevo universitetas už studiją “Indoeuropiečių protėvynė” apdovanojo V.Mickevičių aukso medaliu. Kurį laiką jis mokytojavo Azerbaidžano sostinėje Baku,ten jis garsėjo kaip labai geras mokytojas. Baku jis vedė gražią žydų tautybės merginą, sulaukė dukters Aldonos.

V.Krėvė būdamas Kijevo universiteto studentu

Žmona Rebeka Ona Karak - Marija Mickevičienė (apie 1913)

V.Krėvė su dukra Ona – Aldona (apie 1915m.)

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, V Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, V.Krėvė grįžo į Kauną, netrukus tapo universiteto profesoriumi, dėstė literatūrą. Buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, aktyvus visuomeninkas. Po 1926m. perversmo į daug ką pradėjo žiūrėti šalčiau, kritiškiau. Bet liko Lietuvos patriotas.    

Universiteto senatas 1929-1932

O 1940m. bolševikams okupavus Lietuvą, V O 1940m. bolševikams okupavus Lietuvą, V. Krėvė buvo gudriai įviliotas į „Liaudies“vyriausybės užsienio reikalų ministro ir ministro pirmininko pavaduotojo pareigas. Pakviestas, kurį laiką nesutiko ir buvo apsisprendęs neiti , bet, įkalbėtas savo draugo Ernesto Galvanausko, pasiryžo imtis atsakingos naštos, gal tuo metu nesuvokdamas, kad tapo „priedanga Lietuvos sovietizacijos legalumo iliuzijai kurti“ Žinoma, tuomet dauguma intelektualų ir V. Krėvė nujautė ar numanė artėjantį Sovietų sąjungos ir nacių Vokietijos karą ir tikėjosi, kad sovietai nesiims greito Lietuvos nepriklausomybės sunaikinimo.

Būdamas marionetinėje vyriausybėje V. Krėvė kartu su E Būdamas marionetinėje vyriausybėje V. Krėvė kartu su E. Galvanausku neleido įvesti sovietinio rublio vietoje lito, stengėsi nutempti „Liaudies“ seimo rinkimų datą. Jį valdė noras padaryti daugiau negu galima, todėl drąsiai, net tris kartus reikalavo susitikimo su sovietų komisaru V. Molotovu. Derybose 1940 m. patyręs, kad prievartinis Lietuvos įjungimas į Sovietų sąjungą bolševikų yra galutinai nuspręstas ir įsitikinęs, kad išgelbėti nieko nebeįmanoma, jis atsistatydino, net galbūt suprasdamas, kas gali ištikti jį ir jo šeimą.

1944m. V. Krėvė pasitraukė į Vakarus. Nuo 1947m 1944m. V.Krėvė pasitraukė į Vakarus. Nuo 1947m. Pensilvanijos universitete dėstė slavistiką. Ten, toli nuo Lietuvos, labai jos ilgėjosi, ir jautėsi vienišas. Be tėvynės oro, jos dainų ir duonos nepavydėtinas buvo rašytojo saulėlydis. Gyvendamas svetur, V.Krėvė visą laiką svajojo bent numirti gimtinėje: “Aš nenoriu mirti Amerikoje, tik Lietuvoje. Mano šiandien didžiausias noras, kad Lietuvos žemelė galėtų priglausti mano senus kaulus ir tas pats kapinynas, kur ilsisi mano tėvai”. Deja, 1954m. jis mirė tolimojoje Filadelfijoje, taip ir nesugrįžęs prie gimtųjų Subartonių kalnelio...

“Filadelfijoje mirė Krėvė “Filadelfijoje mirė Krėvė. Pirmas žinios įspūdis – lyg būtų miręs Nemunas, Vilniaus katedra arba Šatrijos kalnas: taip giliai jis buvo įsišaknijęs mano sąmonėje” A. Nyka - Niliūnas

Įbrisk, įbrisk į mano Gilšę seną, vėl užsimiršusią sutemose. Ten atsispindi mėnuo – lyg kūrena ugnelę kerdžiaus Lapino dvasia. ...Bobulių kaulams palei Gilšę dūlint, labai nėra Krėvės – labai labai - - - - - - - - - - - _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ Toksai ryškus Subartonių mėnulis – tarsi mėnuly skambintų varpais. ... Nėra Krėvės kaimelio kapuose, tik spindi Gilšėj mėnuo – lyg kūrena Iš V.Krėvės gimnazijos mokinio S.Stačevičiaus kūrybos

1992m V.Krėvės mylima dukrelė Ona – Aldona Krėvaitė – Mošiūnienė išpildė jo svajonę, grąžino rašytojo palaikus į Lietuvą, į Subartonis ir palaidojo šalia jo mylimų tėvelių...

Asmenybės bruožai V.Krėvę iš laiškų ir atsiminimų apie jį matome pirmiausia kaip kūrėjo asmenybę: neramią, ieškančią, kenčiančią, maištingą, išdidžią. Atrodo, kad jame dominuoja romantiniai bruožai. Buvo dosnus žmonėms, šelpiantis, padedantis. Sau neturėjo didelių poreikių. Visada gynė kultūros žmogaus orumą, savarankiškumą. Bet parvažiavęs į gimtuosius Subartonis jis užmiršdavo savo profesorystę, tapdavo paprastas, savas, besiklausantis sodiečių kalbos, dainų, pasakų. Buvo laisvas, laisvai keitęs savo socialinius vaidmenis, viduje visada ištikimas sau, humanistas. Beto rašytojas labai mylėjo vaikus: jiems atveždavo dovanų, su jais žaisdavo, skaitydavo pasakas, pavėžindavo automobiliu. Atostogų metu jis išvaikštinėdavo savo apylinkes skersai ir išilgai, užrašinėdavo tautosaką, šnekučiuodavosi su žmonėmis.

V. Krėvė su draugu šalia savo mašinos (apie 1930 m.)

Didžiojo stiliaus kūrėjas Savo stilių turi kiekvienas rašytojas. Bet retas rašytojas kelia tokius uždavinius, kokius sau kėlė Vincas Krėvė. Jis siekė prasiskverbti iki pačių giliausių Lietuvos istorijos klodų, atskleisti lietuvio pasaulėjautos gelmę ir pakilti iki žmogaus būties problematikos viršūnių, kur susitinka skirtingos kultūros, papročiai, tradicijos. V. Krėvės stiliui būdingas romantinis pakilumas ir dramatinis konfliktiškumas, realistinis konkretumas ir satyrinis aštrumas, platūs apmąstymai ir aforistinis glaustumas. Toks įvairumas taip pat liudija stiliaus didumą, monumentalumą

Kas būdinga prozai? Veikėjai jausmingi, greit supykstantys ir įsižeidžiantys, tačiau dažniausiai ne dėl materialinių dalykų, bet dėl užgautos ambicijos, garbės, pasikėsinimo į dvasinę laisvę. Senieji kaimo gyventojai idealizuojami: vadinami raganiais, išminčiais. Jie mieliau filosofuoja, klausinėja apie dievą, apie gyvenimo prasmę, ieško tiesos. Krėvė gatavų laimės receptų, kaip Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Bitė, neduoda. Jis vadovaujasi romantine tradicija.

V. Krėvės proza Bobulės vargai: apsakymas Šarūnas, Dainavos kunigaikštis: senųjų dienų gyvenimo pasaka. Milžinkapis: Dainavos šalies padavimas. Užkeikta merga: Dainavos šalies padavimas. Dainavos šalies senų žmonių padavimai. Užburtas kalnas: Dainavos šalies padavimas. Patjekabuddha: Šventųjų Gango vilnių pasaka. Žentas: drama. Sena pasaka apie narsųjį kunigaikštį Margirį Punios valdovą. Mindaugo mirtis: drama.. Skirgaila. Raganius: prieškarinių laikų sodžiaus gyvenimo šešėliai: apysaka. Šiaudinėj pastogėj: apysakos. Miglose: iš priešbolševikinių laikų reportažas: romanas. Dangaus ir žemės sūnūs; Žemės vingiais

Krėvės rankraštis

Atsiminimai apie V.Krėvę

Iš S. Achundovo atsiminimų <...> Mickevičius šykščiai rašė pažymius: visa realinė mokykla žinojo, kad jo trejetas su pliusu prilygo kito mokytojo ketvertui. Kai kas nors iš mūsų gaudavo tris su pliusu, visi bėgo laimingajam paspausti rankos <...>

Kaip prisimena buvę V.Krėvės klausytojai, Jo paskaitos buvo patrauklios ir nuoširdžios, tačiau nepasyžimėjo griežtu sistemingumu, kartais primindavo kiek chaotiškas improvizacijas su atmintinai deklamuojamais nagrinėjamų autorių eilėraščiais ir netgi poemomis. Ypač mėgęs Dž. Baironą ir M.Lermontovą, žavėjęsis A.Puškinu. Studentams Krėvė buvo ne tik profesorius, bet ir mylimas, didžiai vertinamas rašytojas. Jis nuoširdžiai rūpinosi studentų reikalais, mylėjo jaunimą, bet kartu buvo ir reiklus: tinkamai nepasiruošę studentai nedrįsdavo eiti pas jį laikyti egzamino ar įskaitos.

Iš rašytojos T.Vaičiūnienės atsiminimų <...> Tada Krėvė gyveno Kaune, nedideliame mediniame namelyje (dabar to namo jau nebėra). Naujokas studentėlis, neradęs profesoriaus universitete, atėjo pas jį į butą. Atėjęs prie durų, paskambino vieną kartą, antrą – niekas neatidaro. Žiūri pro tvorą – darželyje kažkas triūsia. Jaunuolis, nieko nelaukdamas, šaukia pro tvorą: “Berniuk, berniuk, ar čia gyvena profesorius Vincas krėvė?” Tas atsako: “Čia!” Studentas klausia: “Ar jis namie?” Krėvė atsako: “Namie! Namie! Prašom užeiti!” nuėjo į butą ir atidarė duris. Studentas įėjęs klausia: “Ar galiu matyti poną profesorių?” Krėvė atsako: “Gali, gali. Tai aš pats, kurio tamstai reikia.”

Iš P.Adomavičiaus atsiminimų <...> Gimtojo krašto meilė rašytoją, nepaisant didelio atstumo (iš Baku) traukdavo kiekvieną vasarą atvažiuoti gimtinėn atostogauti. Rašytojo pamėgtas Dainavos kraštas, ypač Merkinės apylinkės, pasižymėjusios nepaprastu grožiu, žavėjo jį ir savo legendomis bei padavimais. Ištisas dienas su juo klajodavome tomis apylinkėmis, rinkdavome tautosaką. Mane stebino V.Krėvė tuo, kad nepaprastai gerai žinojo vietos padavimus, kuriuos man mielai pasakodavo.

Vincas Krėvė būdamas užsienyje, JAV.

Taip įamžintas V.Krėvės atminimas

VINCO KRĖVĖS GIMNAZIJA MERKINĖJE

125-osios V. Krėvės metinės Subartonyse paminėtos rašytojo Vinco Mickevičiaus-Krėvės 125-osios gimimo metinės. Jo garbei gimtojoje sodyboje, pasipuošusioje nauju stogu ir pabirusių klevų lapų auksu, skambėjo smuiko rauda ir liaudiškos giesmės. Čia ir kaimo kapinaitėse, kuriose amžinojo poilsio atgulusio rašytojo ir jo artimųjų kapai pasipuošė gėlėmis ir žvakėmis, žymūs aktoriai skaitė rašytojo kūrybą, buvo prisiminti svarbiausi ir mažiau žinomi jo gyvenimo ir kūrybos momentai.

V.Krėvės memorialinis muziejus

___ _____ ____

Literatūra http://anthology.lms.lt/texts/32/autor_l.html www.lituanistui.mums.lt http://ualgiman.tinklapis.lt http://www.muziejai.lt/vilnius/Kreves_muziejus. htm http://www.vadovelis.lt V.Daujotytė “Lietuvių literatūra” “Lietuvių literatūros skaitiniai XI klasei” V.Galinis “Lietuvių literatūra” P. Česnulevičiūtė “Vincas Krėvė”

PABAIGA 2011