„Aš tau pavydžiu“ Interpretacija Parengė: A. Kristauskaitė 2010 m. Salomėja Nėris „Aš tau pavydžiu“ Interpretacija Parengė: A. Kristauskaitė 2010 m.

Trumpai S. Nėries kūryba dažniausiai siejasi su biografiniu ir istoriniu kontekstais; Eilėraštis „Aš tau pavydžiu“ parašytas 1942 m. („Prie didelio kelio“); Būtent šiuo laikotarpiu parašytuose poetės kūriniuose labiausiai išryškėjo namų ilgesio, artimų žmonių netekties ar prarasto ryšio motyvai.

Aš tau pavydžiu Aš tau pavydžiu, saulele, Kai vakaruosna suki. Juodoji širdgėla gelia, Ir mintys eina sunkyn. Kaip ten gyvena motutė, Mylimas draugas, sesuo? Eidama gulti, saulute, Spinduliu jiems pamosuok. Aš tau pavydžiu, saulele, Kai vakaruosna suki. O gal jau želia žolelė Ant mielo kapo? Sakyk!

Pavadinimas Pavadinimas nurodo lyrinio „aš“ išgyvenimus: jis yra sutrikęs, nepatenkintas esama būsena(„aš tau pavydžiu“).

Pirmoji strofa Eilėraščio žmogus neramus, jis pavydi saulelei, kuri kas vakarą leidžiasi vakaruose; Vakarai — tai namų simbolis. Įvardyta neramumo priežastis: „Juodoji širdgėla gelia“. Įvardžiuotinė forma parodo nuolatinę lyrinio subjekto dvasios būseną; Prošvaisčių iš susidariusios padėties nematyti — mąstymas nepraskaidrėja tik „eina sunkyn“; Nemiela ateitis, nemiela erdvė, kuri įkalinusi lyrinio subjekto sielą, nes tai ne namai.

Antroji strofa Retorinis klausimas apie artimųjų gyvenimą geriausiai atskleidžia lyrinio subjekto vidinę būseną; Lyrinis subjektas vaizduojamas besiilgintis namų, šeimos — motutės, draugo, sesers. Kreipimasis į saulutę, primenantis tautosakos formulę („Eidama gulti, saulute,/ Spinduliu jiems pamosuok.“) liudija artimą žmogaus ir gamtos santykį, namų ir gyvenimo pilnatvę;

Antroji strofa Lyrinio subjekto ilgesį galima susieti su poetės biografiniu kontekstu. Salomėja Nėris su sūnumi emigravo iš tėvynės į Maskvą, vokiečiams okupavus Lietuvą; Lyrinis subjektas yra atviras, kalba apie tai ką išgyvena, ką praradęs.

Trečioji strofa Lyrinis subjektas ilgesį sieja su gamta, labiausiai pabrėžiamas gamtos motyvas yra saulė — gyvenimo, šviesos, šilumos ir gerumo simbolis; Eilėraštyje ji vaizduojama besileidžianti vakaruosna(„Aš tau pavydžiu, saulele,/ Kai vakaruosna suki.“); Vakaras — paros laikas, kai temsta, kai žmogus mąsto apie tai, ko neturi, ką prarado, ko ilgisi.

Trečioji strofa Taip pat vakaras — metas, kada nurimsta gamta, lyg skiriamoji riba tarp dienos(šviesos, gėrio) ir nakties(tamsos, baimės); Saulė padeda poetei išreikšti eilėraščio žmogaus išgyvenimus; Lyrinio subjekto ir gamtos artumas akivaizdžiausias paskutinėse dviejose eilutėse: „O gal jau želia žolelė/ Ant mielo kapo? Sakyk!“

Trečioji strofa Žolelei ant kapo užželti reikia nemažai laiko. Galima teigti, jog lyrinis subjektas seniai matė savo artimuosius, jų ilgisi, seniai buvo tėvynėje; Žolelė — gamtos, žemės ženklas; Tai tarsi supriešinimas: naujos gyvybės augimas, skleidimasis po mirties(kapas) ir prisiminimai, kurie niekaip nenueina į užmarštį Gamtos ir žmogaus paralelė puikiai atskleidžia lyrinio subjekto jauseną svetimoje erdvėje.

Išvada Eilėraštyje poetė atskleidžia sunkius išgyvenimus, patirtus Antrojo pasaulinio karo metais: artimųjų ir tėvynės netektis, gyvenimas svetimoje šalyje, neviltis, nežinia, baimė, — visa tai sukelia žmogui skaudžius vidinius išgyvenimus, kurie palieka neišgydomą žaizdą.