Kazys Boruta.Baltaragio malūnas 2010

Kazys Boruta

K. Boruta (1905-1965m. ) – poetas, prozininkas, vertėjas K.Boruta (1905-1965m.) – poetas, prozininkas, vertėjas. Studijavo Lietuvoje, Vienoje ir Berlyne. Jis buvo politinis emigrantas, ne sykį areštuotas, kalintas. 1931m. K.Boruta grįžo į Lietuvą ir atsidėjo literatūrai.

Buvo prašmatniausias tarp Marijampolės jaunųjų literatų Buvo prašmatniausias tarp Marijampolės jaunųjų literatų. Kur tik galėjo, stengėsi laužyti visa, kas jam atrodė sena, atgyventa, visai nekreipdamas dėmesio, ką apie jį pasakys kiti.

Sukūrė poetinio romano stilistinę normą, atsiremdamas į liaudies dainų ir pasakų poetiškumą. Jis rašė: „Ir aš esu išdidus, kad esu savo krašto žmogus“.

Jam atrodė, kad tikru menininku gali pasidaryti tik žinodamas kitų žmonių rūpesčius ir jausdamas atsakomybę už savo tautos likimą. Boruta troško laisvo, visaverčio gyvenimo ir tokios pat kūrybos.

Iš ąžuolo, nukirsto tėvo karstui, pasidirbino rašomąjį stalą Iš ąžuolo, nukirsto tėvo karstui, pasidirbino rašomąjį stalą. Tai buvo simbolinis gestas: jis norėjo rašydamas atsiremti į savo žemę, o žodį išskaptuoti kietą ir patvarų.

Poetas įkūnijo pasipriešinimą, žinojo, ką neigti, bet nelabai žinojo, ką teigti, suprato kūrybą kaip maištą prieš esamas gyvenimo sąlygas. Borutos kūrybos temų simboliai: nerimas; vėjas; kryžkelė.

Jo veikėjai visada kažkuo tiki ir kažkur veržiasi, įnirtingai drumsčia aplink save vandenį ir griauna nustatytas normas, atkartodami savo kūrėjo neramią biografiją. Borutos romanų herojai amžinai grumiasi su kliūtimis, o tose grumtynėse – jokių paliaubų.

Žinomiausi K.Borutos kūriniai: „Šiaurės kelionės“ „Jurgio Paketurio klajonės“

„Mediniai stebuklai“ „Dangus griūva“

Žinomiausia ir populiariausia K Žinomiausia ir populiariausia K.Borutos knyga, pagal kurią yra pastatytas baletas, sukurtas pirmasis lietuvių kino šedevras ir miuziklas „Velnio nuotaka“, yra „Baltaragio malūnas“.

Knyga parašyta vokiečių okupacijos metais (1945m.) Tai sakmę primenantis prozos kūrinys, kuriame susipina epiškumas ir realizmas, realistinis pasakojimas ir fantastika. "Baltaragio malūnas" - tai kūrinys apie liaudies dvasinį grožį ir išdidumą, parašytas pasinaudojant pasakų motyvais, tačiau kartu išlaikant ir realų, tikrovišką pagrindą.

Romanas yra priskiriamas romantizmui dėl šių bruožų: herojai veikia ir gyvena ypatingoje aplinkoje; herojų paveikslams suteikti ypatingi, individualus bruožai; vidinis pasaulis atskleidžiamas didingos gamtos fone; komiški ir tragiški elementai jungiami viename kūrinyje;

nesilaikoma būdingos tvarkos ir nuoseklumo; mėgstamas paslaptingas siužetas; artimumas liaudies kūrybai (pasakų ir legendų motyvai). Dar nė vienoje Borutos knygoje žmogus nebuvo taip skaudžiai pralaimėjęs ir tragiškai žuvęs.

Kūrinyje ypatingai išryškinama meilė, kuri kiekvienam charakteriui nubrėžia kryptį, svajonę ir pražūtį. Pasakojime meilė yra sudvasinta. Tai santūrus, droviai slepiamas, mažakalbis, begalinio švelnumo jausmas – gražus ir nepaaiškinamas kaip stebuklas.

Pagrindiniai kūrinio veikėjai: Baltrus Baltaragis – malūninkas, kuriam nuo neatmenamų laikų priklauso vėjo malūnas. Jis įsimyli Marcelę, kuri visą gyvenimą troško „paskraidyti“ ant malūno sparnų. Baltaragis su Marcele susilaukė duktės Jurgos, bet gimdymo metu Marcelė mirė.

Jurga – Baltaragio duktė, Girdvainio sužadėtinė Jurga – Baltaragio duktė, Girdvainio sužadėtinė. Ji atlieka lietuvių liaudies dainų mergelės vaidmenį. (Ištrauka iš 1974m. filmo „Velnio nuotaka“). Jurgos ir tėvo santykiuose jaučiamas švelnumas, rūpinimasis vienas kitu. Jurgai svarbi tėvo valia, leidžianti jai tekėti.

Velnias (Pinčukas) – tingus velnias, su kuriuo Baltaragis sudarė sandėrį. Boruta pirmasis taip išryškino velnią ir padarė jį dėmesio centru. Kūrinio užuomazga – Baltaragio sandėris su Pinčuku. Pinčukas yra šiek tiek ekstravagantiškas, šiek tiek juokingas, išsiskiriantis iš kasdieninės kaimo aplinkos, bet nekeliantis jokios grėsmės.

Kūrinyje Pinčukas panašus į dvaro ponaitį, tik atidi akis pamato jo kilmės ženklus – virš kaktos du išsikišusius ragiukus, nosį su viena skylute, o viena koja – gryna arklio kanopa.

Pinčukas įsilieja į romano veiksmą ir atrodo kaip visai ne mitinė būtybė, o tik eilinis kaimo gyventojas. Tiktai jo išvaizda ir krečiamos niekšybės primena velnią iš pasakų ar mitų. Iš pradžių jis baisus tinginys, snaudžia per dienas naktis Paudruvės pelkėse, nedarydamas žmonėms nei gera, nei bloga.

Pristatytas sukti malūno sparnų, Pinčukas pasirodo esąs darbštus ir sąžiningas darbininkas: tvirtai laikosi duoto žodžio; pamėgsta darbą ir nebenori grįžti į liūną. Iš pradžių Pinčukas atstovauja prijaukintų, ramių ir paklusnių mitologinių būtybių kategorijai.

Bet vėliau Pinčukas keičiasi Bet vėliau Pinčukas keičiasi. Sužinojęs, kad Baltaragis jį apgavo, jis tapo kerštingas ir daugiau nebeklausė Baltaragio. Išardė Jurgos ir Girdvainio vestuves, bei išvedė juos iš proto. Jurga liūdi, nes Girdvainis laksto keliais ir šunkeliais, girdėdamas savo obuolmušių žvengimą – Pinčuko apgaulę.

Taigi, šis pasakojimas be velnio neįsivaizduojamas: jis dirba už berną Baltaragio malūne; bendradarbiauja su arkliavagiu Raupiu, smuklininku Šešelga ir t.t. (Ištrauka iš 1974m. filmo „Velnio nuotaka“) Tragiškai baigėsi visų pagrindinių romano veikėjų likimai, bet neliko nenubaustas ir Pinčukas. Jis, perkūno trenktas, nugarmėjo į pragarą, ten kur jam ir vieta.

Kuo šis romanas tautosakiškas? Išnykusi skiriamoji riba tarp pasakiškumo ir tikroviškumo; Liaudies dainų tipažai – mergelė lelijėlė, šaunusis bernelis, tėvelis žilagalvėlis, piršlys melagis ir t.t.; Viskas greitai juda; Veiksmo laiko ir vietos planų kaita; Greitas veiksmas, perimtas iš pasakos.

Šaltiniai: http://lt.wikipedia.org www.booksfromlithuania.lt V.Kubilius. „Kazys Boruta“. Konspektai