karstinės įgriuvos

Karstinė įgriuva – dažniausiai šulinio formos, staigios karstinės deformacijos apraiška, kuri susiformuoja į požeminę ertmę įgriuvus ją dengiančių uolienų (gruntų) storymei.

Lietuvoje karstinių įgriuvų pasitaiko ne taip jau ir daug, o pasaulyje tai – gana neretas reiškinys. Kartais tokios įgriuvos atsiranda visai ne ten, kur jų buvo galima tikėtis ir pridaro daug žalos.

Šiaurės Lietuvos karstinio regiono reljefas buvo ir tebėra formuojamas karstinių pradubų bei gilių įgriuvų. Todėl intensyvaus karsto teritorijos žemės paviršiuje matyti atviros karstinės įgriuvos, piltuvo formos ir pailgos, sausos ar su ežeriukais, pelkutėmis, pavienės ar besitęsiančios grandinėmis, susiliečiančios viena su kita; be to, esama karstinės kilmės erdvių, pailgų, plokščiadugnių lomų, duburių, šiaip nedidelių pradubų, žemės paviršiaus suslūgimų. Karstinių įgriuvų skresmuo vyrauja nuo 0,5 iki 30 ir daugiau metrų, gylis siekia nuo 0,3 iki 8-10 m, bet pasitaiko ir iki 15 m gylio. Pailgos formos įgriuvų ilgis būna 15-40 m, rečiau didesnis, o plotis – 5-20 m.

Karvės ola – tai žymiausia karstinė įgriuva Lietuvoje, susiformavusi XX a. 6-o dešimtmečio pabaigoje. Karstinės įgriuvos susidaro požeminiams ir antžeminiams vandenims išplovus gruntą.

Pasak specialistų, panašios karstinės įgriūvos gali siekti kelių šimtų metrų gylį.

Gyventi ten, kur bet kur ir bet kada gyvomis žaizdomis gali atsiverti žemė, atvykėliams atrodo pavojinga ar mažų mažiausiai nesaugu. Bet žmonės nuo seno įpratę prie tokių gamtos triukų, dėl jų išmoko per daug nesijaudinti. Tik net ir labai supykę nedrįsta vienas kitam linkėti: „Kad tu prasmegtum.“

Gamta tokia galinga – per sekundę gali sugriauti tai, ką žmogus kūrė keletą metų...