Senovės graikų teatras

Kas yra teatras? Teatras – vieta, skirta parodymui. Vaidindami aktoriai perteikia įvairius personažus, pasakojimus, įvykius ir kt.

Senovės graikų teatro kilmė Graikų teatras atsirado V- IV a. p. m. e. iš vyno dievo Dioniso švenčių apeigų. Dioniso palydos satyrus vaizduojantieji choro dalyviai giedodavo giesmes galingajam dievui apsisiaustę ožių kailiais. Todėl žodis ,, tragedija’’ reiškia ,, ožių daina’’. Vėliau užsimezgė solisto pašnekesiai su choru, pamažu išsivystė tragedija. Komedija taip pat kilo iš Dioniso švenčių.

Kur ir kada vykdavo vaidinimai? Graikų teatro pradininkas – Tespidas, sukūręs pirmąją tragediją.Dramos buvo vaidinamos tik per šventes – Doinisijas (kovo pabaigoje –balandžio pradžioje). Jos siejamos su gamtos atgimimu, pavasario pradžia .Paprastai vykdavo ir tragedijų, ir komedijų konkursai - varžybos. Spektaklio pastatymo išlaidas apmokėdavo tautos susirinkimo paskirtas turtingas pilietis.

Dramaturgų varžybos Per vienas šventes buvo leidžiama rungtis trims poetams. Dramaturgas kurdavo ne tik tekstą (turėdavo sukurti tris tragedijas mitų motyvais), bet ir muziką, choreografiją. Per vieną šventę galėdavo rungtis tik trys poetai.

Kur vykdavo vaidinimai? Vaidindavo po atviru dangumi, orchėstroje (kalno papėdės aikštelėje). Už orchėstros stovėdavo palapinė, kurioje buvo laikomos kaukės, kostiumai, butaforija. Vėliau šiam reikalui buvo pastatytas akmeninis pastatas, kurį vadino skėne. Iš skėnės vedė laiptai, ši aikštelė buvo plečiama, kol virto šiandienine scena. Tas pastatas, pridėjus daug įvairių dekoracijų, vaizdavo rūmus, šventyklas, šalia kurių vykdavo tragedijos veiksmas.

scėnė Orchestra

Kaip, kieno vaidinta? Antikos teatre paprastai vaidinta su kaukėmis. Jos dengdavo ne tik aktoriaus veidą, bet ir galvą. Kaukės spalva, antakių, lūpų, nosies forma, plaukų spalva apibūdindavo vaizduojamojo asmens lytį, amžių, visuomeninę padėtį, dorovines ypatybes ir dvasinę būseną. Keičiantis dvasinei būsenai, veikėjas keisdavo kaukę.

Vaidmenų atlikėjai Vaidindavo tik vyrai, paprastai su kaukėmis, tad jas kaitaliodamas aktorius galėdavo kurti kelis veikėjus. Dievus ir herojus vaidinantys aktoriai turėjo būti aukštesni, todėl avėdavo specialų apavą – koturnus. Iš pradžių vaidindavo tik vienas aktorius (pagrindio vaidmens atlikėjas – protagonistas). Dramaturgo Aischilo kūriniuose atsirado antras aktorius, o Sofoklio dramose ėmė vaidinti ir trečias aktorius.

Komedijų kostiumai Aptemptos kelnės. Trumpa, juokinga tunika. Aktoriai neavėdavo koturnų.

Choras Nuo pradžios Graikijos teatre svarbiausią vietą užimdavo choras- vaidinimo dalyvis. Tragedijos chorą sudarydavo 12, paskui 15 asmenų, o komedijos- 24. Vienas choristas, savotiškas vedėjas, arba korifėjus, pasakodavo įvykius ar herojaus nuotykius, o choras reaguodamas į pasakojimą išreikšdavo sielvartą arba džiaugsmą.

Choro vaidmuo Choro paskirtis- komentuoti vertinti. Choras žymėjo veiksmo pradžią, pabaigą, giesmės jungė atskiras scenas, choras skelbė reikšmingas moralines ir filosofines idėjas.

Graikų tragedijos struktūra Prologas – įvadinė tragedijos dalis. Parodas – pirmoji giesmė, kurią gieda choras. Epeisodijai – veikėjų dialogai, pokalbiai su choru. Stasimai – choro partijos tarp dviejų epeisodijų. Komas – veikėjo ir choro pakaitomis atliekama rauda. Eksodas – baigiamoji tragedijos dalis.

Žymiausi graikų dramaturgai: Aischilas ( 525- 456 m. pr. Kr.) Sofoklis (496- 406 m. pr. Kr.) Euripidas (489-406 m. pr. Kr.) Jų kūryba glaudžiai susijusi su Atėnų kilimu, nuosmukiu. Polio gyvenimo ydas išjuokianti komedija atsirado tik V a. pr. Kr. pabaigoje. Žymiausias Atėnų komediografas - Aristofanas.(446-385 m. pr. Kr)