Antikos teatras

Atėnai V a. pr. Kr. Senovės graikų dramos aukso amžius tiesiogiai susijęs su Atėnų iškilimu. Graikai įrodė po didelių laimėjimų, kad gali apginti savo žemes ir savo laisvę. Tauta išgyveno didžiulį patriotinį pakilimą. Tačiau Atėnų aukso amžius truko neilgai. Ištiko skaudūs pralaimėjimai prieš Spartą Peloponeso kare, kurie lėmė galingo polio smukimą. Tada baigėsi klasikinis graikų kultūros laikotarpis, kupinas ne tik dramatiškų išorinių įvykių, bet ir vidinių pokyčių. Pakilimo dešimtmečiais polis buvo vieninga bendruomenė, puoselėjanti tradicines vertybes, ugdanti žmonių pasitikėjimą, atsakomybę, kūrybingumą. Piliečio idealą graikai nusakė kalogatijos sąvoka. Gr. kaloskagathos – “gražus ir geras”. Tačiau prasidėjus graikų tarpusavio karams stiprus visuomenės susitelkimas irgi išgyveno nuosmukį. Kito bendruomenės tvarkymosi principai, susidarė sąlygos ryškėti individui, skirtis jo nuomonei. Tokią pačią kilimo – klestėjimo – nuosmukio kreivę galima brėžti ir teatro raidoje. Teatras buvo polio kultūros dalis, atspindėjo visuomenės gyvenimo procesus ir pats juos veikė.

Dramos kilmė V a. pr. Kr. antikinė drama įgauna ištobulintą klasikinį pavidalą, susiformuoja pagrindinės žanrinės formos – tragedija ir komedija. Dramos ištakos – religinėse apeigose bei šventėse vyno ir vynuogininkystės dievui Dionisui pagerbti. Tragedijos pavadinimas kilęs iš gr. tragos – “ožys” ir ode – “daina”, taigi jis reiškia “ožių dainą”. Komedija kilo iš apeiginių žaidimų ir dainų (gr.komos – įsilinksminusių ūžautojų minia). Graikų teatro pradininku laikomas Tespidas (VI a. pr. Kr.). Jis 534 m. pr. Kr. sukūrė pirmąją tragediją. Tespidas atskyrė choro vieną vaidintoją, kuris ėmė atsakinėti į chorvedžio klausimus. Savo atėjimu ir išėjimu choras žymėjo veiksmo pradžią ir pabaigą. Ankstyvosios dramos daugiausia vaizdavo liūdnus ar linksmus Dioniso gyvenimo įvykius. Vėliau juos išstūmė pasakojimai apie pusdievius ir herojus, legendinius graikų protėvius.

Teatras ir aktoriai Pusračiu į viršų kylantys žiūrovų suolai, įrengti kalno šlaite, ir buvo vadinami teatru. Jame tilpo apie 17 tūkst. žiūrovų. Vaidinama apskritimo formos aikštelėje – orchėstroje, kurios viduryje Dioniso aukuras. Už orchėstros įrengta skėnė – vieta, kur aktoriai ruošdavosi vaidinimui. Vėliau prie skėnės buvo įrengta pakyla, kuri laikui bėgant virto tokia scena, kokią matome šiandien.

Antikinę dramą vaidindavo choras ir aktoriai Antikinę dramą vaidindavo choras ir aktoriai. Tragedijos chorą sudarė 12, paskui 15 žmonių, komedijos – 24. Chorui vadovavo korifėjas. Aktorių skaičius, dramai tobulėjant, didėjo: pirmiausia vaidindavo vienas, Aischilas įvedė antrą, Sofoklis trečią aktorių. Pagrindinis veikėjas vadintas protagonistu. Antikiniame teatre vaidindavo tik vyrai. Visą galvą nuolat dengdavo kaukės. Jei veikėjo emocijos keisdavosi, aktorius keisdavo kaukę. Akoriai avėdavo spiecialų storapadį apavą – koturnus, dėvėjo pėdas siekiantį ryškiaspalvį prašmatnų, gausiai siuvinėtą apdarą. Komedijų kostiumai buvo paprastesni – aptemptos kelnės, trumpa, juokingai kimšta tunika, aktoriai neavėdavo koturnų.

Dramaturgų varžybos V a. pr. Kr. vis dar vaidinta tik per Dioniso šventes. Iškilmingiausios būdavo Didžiosios Dionisijos (kovo pab. – balandžio pr.), susijusios su gamtos atgimimu. Tuo metu Atėnuose vykdavo dramaturgų varžybos. Per vienas šventes buvo leidžiama rungtis trims poetams. Kiekvienas turėjo parašyti tris tragedijas ir satyrų dramą. Vieno tragiko veikalams vaidinti skirta viena diena. Dešimties teisėjų kolegija, sudaryta iš visos Atikos atstovų, išrinkdavo geriausią tragediją, varžybas laimėjęs dramaturgas gaudavo prizą – gebenių vainiką.

Didieji graikų dramaturgai Aischilas (apie 525 – 456 m. pr. Kr.) Pirmasis žymus tragikas, kūręs pergalingų graikų karų su persais epochoje. Parašė apie 80 tragedijų, išliko 7 ištisi tekstai ir nemaža fragmentų. Aischilo “Orestėja” – vienintelė šiandien žinoma visa trilogija. Tragikas savo dramose rodo, kad suardyta gyvenimo harmonija dievų valia gali būti atkurta, prieštaravimai – išspręsti.

Sofoklis (apie 496 – 406 m. pr. Kr.) Daugiausia laurų pelnęs dramaturgas, net 24 kartus nugalėjęs tragikų konkursuose. Parašė per 120 dramų, iš kurių šiandien žinomos tik 7. Sofoklis nesistengė jungti dramų į vientisą trilogiją – kiekvieną tragediją rašė kaip savarankišką kūrinį. Sumažinęs choro vaidmenį ir įvedęs trečią veikėją, jis išryškino pagrindinį dramos elementą – veiksmą. Sofoklio dramų centre tragiškas individo likimas, todėl jo kūriniai vadinami ir charakterių tragedijomis.

Aristofanas (446-385 m. pr. Kr.) Jis gyveno Atėnų nuosmukio laikais kai graikus kamavo tarpusavio nesantaika, keitėsi moralės normos. Daugelis jo komedijų susijusios su gyvenamojo meto realijomis. Iš 44 Aristofano dramų išliko 11. Euripidas (apie 480-406 m. pr. Kr.) Dramaturgas, kurio dramų išliko daugiausia – 18, tarp jų vienintelė žinoma visų satyrų drama “Kiklopas”. Iš viso sukūrė apie 90 draminių veikalų. Euripidas buvo gilus psichologas, naujai interpretavęs žinomų mitų siužetus, juos praturtinęs gyvenimiška medžiaga, žmogų suvokęs kaip prieštaringą ir sudėtingą asmenybę.

Sofoklio “Antigonė” Reikalingos sąvokos: Kolizija – nevienodų siekių ir tikslų susidūrimas, dėl kurio suyra buvusi pusiausvyra. Konfliktas – priešiškų jėgų susidūrimas. Fabulas – nuosekli įvykių seka. Peripetija – netikėtas įvykių pasikeitimas priešinga kryptimi, likimo posūkis iš laimės į nelaimę arba atvirkščiai. Atpažinimas – pasikeitimas iš nežinios į žinojimą. Prologas – įvadinė tragedijos dalis iki choro pasirodymo. Parodas – pirmoji giesmė, kurią choras gieda, išeidamas į orchėstrą. Epeisodijai – veikėjų dialogai bei jų pokalbiai su choru. Stasimai – choro partijos tarp dviejų epeisodijų. Komas – veikėjo ir choro pakaitomis atliekama rauda. Eksodas – baigiamoji tragedijos dalis; choras pasikalbėjęs su veikėju, išeina.